aš savo tėvo niekada nepažinojau
ir nemačiau
kalbėjo žmonės - jo iš viso ir nebuvo
kažkur žvelgiau kaip puvo neišdžiūvę
kaugės
po tų ilgų lietum išmirkusių savaičių
geltonas mėnuo
pūtė kylantį aukštyn be vėjo dūmą laužo
miglom duburiuose nugrimzdo vakaras
rūkais telkšot į naktį
arklys kažkur suprunkštęs nusižvengė rudenio šešėlį -
o aš
pakandęs smilgos kotą
paklojęs nugarą velėnai galvojau akimis į dangų
tylėjimą - o tėvo niekada ir nemačiau...
kai vėl kažko arklys suprunkštęs nusižvengė
toli
iš ten kažkur - atsklido garsas -
jis juodas širmas
o gal baltas?..
koks skirtumas - kažkoks yra - juk kas tai žvengia...
galima ir taip užbaigti; (pradinis variantas) , bet man patinka anas - nesaldus parastas ir taikus lyrinis herojus, nesislepiantis savo jausmo už saldžių rėmelių, tačiau taikus, kaip tas arklys. atsakęs jam į tai, ką žmonės sako - "jo išviso ir nebuvo" argi?..
o arklys jam sako " tu nematai, koksai esu ar juodas baltas ar dryžuotas - bet juk esu - girdi - tu juk esi - girdi"
ačiū nanyna.
man prie širdies tas lyrinis herojus kuris yra be žvaigždžių, jis į jas jau prisižiūrėjo per gyvenimą, ir vis tik žmonės sako - kad jo ir nebuvo . tas herojus, kuris pasako, koks skirtumas kažkoks yra (reiškia buvo), tas lyrinis subjektas "aš" kuris pamąsto paraleliai, į koks tėvas? ar jis buvo? žmonės sako žmonės žino" ir kartu į koks tas arklys, vis jam mintį pasakydamas - kad jis čia laukuose ne vienas prie laužo, lyg netyčia, bet sutampančiai strigdamas jo mintyse netyčiniais o vis tik atsakymais --- " koks skirtumas ar baltas jis ar juodas - jis yra - juk kas tai žvengia - ne oras tai daro - ir kas tai girdi - nebūtų buvę tėvo, kaip jam žmonės sako - nebūtų buvę kam girdėti ir to arklio..."
tokie žmonės gražiausi. tikri.
ne čia jau stilius (kas tai nutiko, kas tai žvengia - jei yra pėdsakas, turi būti ir žingsnis.)
jei yra žingsnis - yra ir kūnas. jei yra kūnas yra ir tėvas. o tame kas tai? yra daug kontekstų; jų daug, viena iš jų " koks skirtumas, juk kas tai žvengia - iš to kuris neturi tėvo - tai jei neturėtų nebūtų ir iš ko žvengti." žvengti gali ne būtinai žirgas lankoje baltas, juodas, širmas, ar ugninis, žvengimas yra specifinis garsas. o kas tai? palikta daug kontekstų skaitytojui, Kas tai? čia nėra klaidos.
na taip; žmonės sako: "kad jo ir nebuvo", tai lyg, net arklys juokiasi - iš žmonių; lygiai taip kaip ir:
jei yra žvengimas, kažkur yra ir arklys, - ar žvengimas iš šventos dvasios? - tarsi --- koks skirtumas, koks yra tėvas svarbu, jei yra galvojimas - tai yra ir tėvas, jei yra klausimas, kurį kažkas užduoda, tai yra ir tas, kas tą kausimą pasėjo... svarbu,
kad nesutepa, jog tokio nėra - angelo dangaus siųstas - antžmogis iš šv. dvasios. . na o jei yra tėtušis, tai Benkartas, žvangia dievo baimingieji, kaip arkliai. ---- daugialypė mintis, atsakymas kontekstų daug; o kenčia žmonės, ne nuo sunkumo, kai tėvas tik biologinis,t.y. ne nuo to, kad neturi tėvo - tik biologinį, o nuo tų, žvengiančių. žinoma, jei jų paiso. jei jie, bei jų žvengimas svarbūs ir reikšmingi. o kad jie tokiais būtų stengiasi, religija, ir jų psichika paveikta, jie galvoja kad jie tokie, iš tikrųjų juos tokiais religija suformavo.. jau 2000 metų. Lietuvoje nuo 14 amžiaus. Veronikos net skandindavosi.
man patinka tas lyrinis subjektas, jis nepaiso to žvengimo. jam tik įdomu.