Kompaso rožė

Mintys mintyse,
Pėdos, užeinančios vidun...
Rodos, kvieti šnibždėdama vardu
Ir palieki mažas savo paslaptis čia

Juokis iš manęs,
Erzink ir persekiok -
tavo pėdsakai, kuriuos paliksi,
išdrožinės kelią mano sieloj.
Kieno tu dar galėtum ieškoti?

Kaip erelis kylu sapnų link
Lygiai trisdešimt dvi stoteles
O tu slepies mintyse,
Besigrauždama kelią į širdį

O ką aš priimsiu?
Garbę ar prakeiksmą – tavo vėją
Nežinia, kur jis nuves?

Į Viduramžius, Viduržemio dangų, mirtį
Gal kita kryptimi -
graikų, siroko, rytų ar vakarų
Ir visgi... tai kur nuvesi?

Mano žvaigždėlapio kartografe...
Keliauju vėju ar jūra, kaip tik tu nori!
Šiaurys – tavo ietis... ir tu badaisi, ir erzinies
Vėliau iškeiti  ją į prancūzišką baltą leliją

Išleidi mane kažkur Portugalijos žemėlapyje
Stumdai kaip tu viena tenori
Be plano ir be krypties...
O juk esi mano laivo kapitonė...

Štai tekančią saulę ką tik iškeitėm į kryžių
Sakai, kad tai kelias į Rojų -
Tyrą salą mudviem –
Ir plaukia mūsų laivas į didelį stambų blyksnį

Mėlyni ir žali debesėliai -
Paskutiniai mano kantrybės atodūsiai...
Ir vakarėjantis rausvas
Jis plukdys bures savo keliu...

Ne, nebūsiu įmantrus tavo katinas ir
kruopščiai seksiu
kaip jūrininkas kompaso rože...
Tavo rankų tėkmė vis stumdo
Skersai ir išilgai to popieriaus

Ir kiekvienąkart, kai perskaitai mano mintis,
Kai pasuki teisinga linkme,
Laukiu kito postūmio...

Ir kiekvienąkart, kai prisiliečiu prie tavo rožės
Tu ir aš
Atsiduriam nežinomoj vietovėje...