trumpos istorijos

Man jau nebe trylika. Ir aš žinojau, kuo visa tai baigsis… Viskas turi pabaigą, net ir indų krūva praustuvėj, o ką jau kalbėt apie mūsų istoriją…“ - mintimis repetuoju naktiniame tramvajuje tai, ką tau pasakysiu. Kvaileli tu mano… ir vėl kaip šuo atbėgsi pasitikt, o mano jausmai juk išblėso, tavo svajonėms lemta išnykt… O kai buvom vaikai, mes su juo žaisdavom dviese. Jis visada turėdavo daug daugiau ir gražesnių žaislų. Aš pavydėjau ir paslapčia bandydavau juos sugadint. Jo tėvai dirbo kažkokius gerai apmokamus darbus su popieriais. Savaime aišku, tikėjo savo vienturčio „gražia ateitim“. Mano tėvas tokių iliuzijų niekada neturėjo. Sakė, jog per daug primenu savo „suką motiną“, kad būčiau verta pretenduoti į laimingą būtį. Kai prisigerdavo, liepdavo man dainuoti… jie gi susitiko bare. O man dainuot visada patiko… net jei jis po to mielai gražindavo mano kūną mėlynėm (beje, niekada neliesdavo veido, lyg būtų bijojęs užgauti mirusiąją).

Ir mes net nepastebėjom, kaip suaugom… ir žaisti pradėjom jau kitaip… Viskas visai netyčia gavos taip netikėtai mielai. Jo tėvai siuto. Bet ne tik dėl manęs. Vaikelis sugalvojo būti didžiu rašytoju, griežtai atsisakę stoti į universitetą (koks gi menininkas su išsilavinimu???) ir persikraustė pas mane į palėpę. Mano brangus gimdytojas jau buvo geri metai kaip kažkur nusibaigęs. Nieko negirdėjau…sakė, kad palaidojo bendram kape. Bet koks man skirtumas - vis tiek neturėčiau pinigų nei žemės gabalui, nei duobkasiams, nei marmuro paminklui. Kam rūpi… juk nė gyvas niekam nerūpėjo. Mano stotelė…a ukštakulniais trypiu pavasario žolę. Vaikelis pasitikt neatėjo… Arba geria, arba kita moteris. Žiauru net, bet man neberūpi. Žinai, norėčiau ledų… taip. Porcijos vanilinių. Ir vasaros. Atsimenu, kai buvau išvažiavus vos keliom dienom į Bordo. Kaip Tu manęs buvai pasiilgęs! Kaip pasitikai stoty paryčiais... Buvai laimingas, nes leidėjai parodė susidomėjimą tavo nauja rašliava... Didžiavaisi kaip beprotis ir kartu to drovėjaisi. Dar dabar atsimenu tą šypseną... Nebesvarbu. Kas buvo, tas pražuvo... Nei draugais, nei priešais nebebūsim. Laiptinė. O aš taip nenoriu vidun. Nes aš jau šalta, o tu be vilčių. Ir šiaip viskas pilka. Kaip keista... pavasaris, o vėjo nėra, ir akacijų kvapo niekas neatneša.

***
Paprasto žmogaus šypsnio – štai ko trūko šios dienos vaidinime (kvailokas kritikas savoj recenzijoj jį pavadino „gyvenimo spektakliu“...)
Epizodas jau baigės ir niekas jo nebepagaus.
Užuolaidos ką tik užtrauktos, dar girdis vangūs plojimai, kulisuos dar laksto kordebaletas su triko... O juk trūko tik šypsnio! Šypsnio. To tyro, svajingo.
Tikrai nuoširdaus... (tik dar truputį paslaptingo, kad žiūrovams būtų įdomiau).
– Bet to nebuvo programoj! - teisinas tas trenktas režisierius. (Sklando gandai, kad jis reikalauja iš savo mažytės paryžietės meilužės Nono, ar kuo ji ten vardu, vadinti jį lovoj „žavinguoju Dievu“...)
O buvo viskas taip tikra, gera, svaigu...
Bet juk nieko ir nebuvo, tiesiog vaidmuo...
Kai prisigeriu vyno, ypač po nenusisekusio vaidinimo, mėgstu nugrizt į melancholišką euforiją.

***

Kodėl gi nemoku apsakyt to, kas gražu? Matyt nemielai akušerė mane gimusį pasitiko... (Ai, tiesa, mano motina juk gimdė gatvėj.)
Bandau negirdėt triukšmo. Suteneris klykia po langu ant pigios ir girtos prostitutės.
Akys klajoja sienom kartu su šešėliais. Aš taupau elektrą, aš patogus visuomenei - užteks ir žibinto už lango.
O ant mano palangės iš dulkių jau pražydo žibuoklės. Sudėčiau, atrodo, į mažą dėžutę ir pasilikčiau tik sau - bet juk nuvys...
(tik svajonėse ašaros būna idealios formos - tokios, po kurių būna lengviau ir kurios atgaivina gėles...)

Lyg žiurkė rately... ratu, vis ratu...
Be vilčių neišeina, o tikėt negaliu. O kaip reiktų man džiaugsmą lyg duonos trupinius paseilinto piršto galu surinkt!... bet ir toji juk pasibaigė užvakar.
O mintys lyg žmonės, žmonės lyg mintys... Vaikučiai maži kampuose tyliai žaidžia, o aš tvarkau, tvarkau, tvarkau... Mintis į lentynas! Į stalčius! Už lovos! n e b e t e l p a!
Paranoiškai taškau sienas dažais. Būsiu minčių dailininkas. Mintim ir skrandį užkišiu...

Ir rytas jau. Viltingas neva, kaip ir visi rytai... O aš svaiginuos tuo, kad bandau prisimint tavo veidą. Paklodėse bandau surast bent vieną tavo plauką, kvapo užuominą.
Pabandysim užmiršti, mieloji.
Prieš savaitę atjungė telefoną, nei pasakyt, nei išgirst:
„Gal nebetiki, o gal ir tiki, bet suprask man tu – rūpi.... “
O mano kambary, su žibuoklėm ant palangės, net man pačiam vietos, rodos, nebėra.

***
Nutrenkiau gitarą į kampą. Arpegiatto neišeina trečia diena iš eilės... taip ir norisi nusikapot pirštus su kaimyno kapokle. Arba dar geriau – pagaminti lėlę, priklijuoti užrašą „maestro gitaros virtuozas“ ir pakarti už lango, kad visi matytų... Lili!!! Po velnių, mažyte, atnešk vyno... Pasakyk pardavėjui, kad įrašytų skolon... Aš gi genijus, aš menininkas, mane garbins po mirties... Ir vis tiek poryt koncertas, tai bent kiek gausiu.
Lili nesirodo jau valandą. Virtuvėj radau tik pilną puodelį arbatos. Kalė... Sėdžiu su žalia arbata, kurios negaliu pakęst, ir be vyno. O koks ruduo be jo?? Na tebūnie... pavaidinsiu abstinentą, negi gaila...
Naktis
– „Aš gyvenu rudeniu... jo vėjuotom naktim... ir jo lapais spalvingais... “ - girdisi laiptų aikštelėj. Lili grįžta iš baro. Ji visada dainuoja melancholiškas daineles, kai prisigeria... Miela mažytė, tik daro vieną klaidą - bando iš manęs padaryti dorą žmogų. Nors žinot, mielieji, o aš buvau labai geras, kai buvau aštuoniolikos, ir taipogi melancholiškas daineles mėgau. Ir ieškojau, ieškojau visko, visur, visada...
Virtuvėje angelo šmėkla ant sienos. Motina. Bandau nematyt. Tik pamišėliai mato mirusiuosius, o aš jau daug žemiau net už juos puolęs. O jos akių niekada nematau... ji nepakelia jų, lyg bijotų pažvelgt į mane. Cha. Pamėklės manęs net bijo... Gal šiandien nemušiu mažosios Lili?
Taip gražiai juk dainuoja dabar ji už širmos: „Ir jei tektu tau viską pamiršti.... viską iš naujo pradėti...
Prisimink kad  gyveni tu juk muzikos garsui... tu jai priklausai... “