iš prisiminimų

aš išplėšiau tau akį netikėtai
bet kaltas tu
per prievartą lindai
gailiuos?
kaip čia pasakius
net nežinau
tikiuos
kad dėmės nuo palaidinės išsiplaus

jaučiu
tu vis dar lauki
tikies
ne ne net nežiūrėk šunyčio akimis (pardon – akim)
aš niekad niekad nesugrįšiu
juk pilna vyrų dviem akim

aš pamenu
kai tąkart laukei
manęs už kampo su gėlėmis
apsimečiau lyg niekur nieko
pasiėmiau jas
ir užtrenkiau duris

na ką tu
dabar kiti laikai
todėl prašau
palik mane
nenoriu
aš taip nenoriu
vėl prisiminti visko

ką?
tai tau irgi nusibodo
man tuo geriau
daugiau tavęs matyt nenoriu
galvok
kad niekad to nebuvo
o už akį
tikrai atsiprašau