Priklausomybė (N-16, silpnų nervų nepatartina)

- Sakyk! - surikau ir smogiau kumščiu sėdinčiajam į veidą.
Nuo ištinusio, mėlynėmis išpuošto vaikino snukio, sumišdamas su seilėmis tekėjo kraujas, lydimas gargaliuojančio alsavimo ir duslaus kosulio. Ilgi odiniai diržai, veržiantys kaklą, rankas bei kojas, patikimai laikė nelaimėlį „prikaltą“ prie kėdės, tad man niekas netrukdė darbuotis taip, kaip geriausiai tą mokėjau.
-  Au... ri... mas... - sunkiai išlemeno judindamas tarp dantų nuolaužų į mėsgalį pavirtusį liežuvį. - Au... ri... massss...
- Tavo vardo man nereik, žinau ir taip, - burbtelėjau ir grasinančiai sušvokščiau:
- Slaptažodį!
Mano kumštis pakilo ir prilipo prie Aurimo žando.
- Užsispyręs kalės vaikas, nieko nepasakysi, - sumurmėjau apžiūrinėdamas kruvinus krumplius. - Teks imtis griežtesnių priemonių, - šiuos žodžius palydėjo sielvartingas dejavimas.
- Peilis turėtų padėt... - garsiai pagalvojau ir išvydęs plintančia dėmę vaikino kelnėse klaikiai išsiviepiau:
- Taip, mano drauge, peilis arba slaptažodis. Rinkis.
- ... eik... velniop.... - berods teisingai išgirdau. Pats kaltas. Nuo dujinės viryklės paėmiau
įkaitusį iki raudonumo peilį ir lydimas išgąstingo žvilgsnio prisiartinau.
- Aš visai nenoriu to daryt, tu mane verti, - kalbėjau žiūrėdamas jam į akis, tiesą sakant į vieną akį, kita buvo visiškai sutinusi.
- Nesakysi? – stebėjau kaip bjaurybė lėtai pasukiojo galvą - „NE“.
- Ką gi... - nukreipiau ašmenis žemyn ir smeigiau į blauzdą. Pasigirdo šnypštimas, kurį čia pat sekė nežmoniškas staugimas, kai įkaitusi geležtė lengvai prarėžė džinsus ir su pasimėgavimu įsiskverbė į minkštuosius audinius. Pasipylė kraujas ir pajutau klaikų dvoką, berods vaikinuko atliekų šalinimo sistema visai liovėsi funkcionuoti.
- Nagi, - švelniai paraginau. - slaptažodi ir visą tai baigsis.
Pajutau kaip vaikinukas dreba, kovodamas su skausmu ir pačiu savimi, akimirką pagalvojau kad pagaliau palūš... Deja... Tas pats bukas užspeisto žvėries žvilgsnis. Atsidusau.
- Pats prisiprašei, - ištariau kiek galėdamas grėsmingiau ir prikišau peilio smaigalį prie pat akies. - Iš pradžių trūks plėvelė, tuomet lėtai ištekės baltymas, - vaizdžiai pasakojau netolimą ateitį geležte beveik liesdamas akį. - Tuomet pasipils kraujas ir tavo vyzdys...
Pasigirdo inkštimas.
- Nagi, - paraginau švelniai. - Sakyk...
- Mėnulis!!! - Nebeišlaikęs šiurpiai suriko. – Mė... nulis dėl dievo... meilės... mėnulis... - riksmas virto rauda. - Mė... nu... lis...
Atitraukiau peilį ir nušveitęs šį ant kilimo sėdau prie kompiuterio. Įgudę pirštai greit suvedė duomenis ir prisijungiau prie serverio.
- O tu tikrai nesveikas, - ištariau trumpam pasisukęs į žiauriai sudorotą kambarioką. - Tiek ištvėrei kol nepasakei... Turėtum gydykis priklausomybę nuo žaidimų...
Daugiau svetimos bėdos man nerūpėjo. Užsidėjau ausines ir pajutęs neapsakomą vidinį džiaugsmą, visa galva pasinėriau į virtualų pasaulį. Su manimi džiugiai iš ekrano sveikinosi „World Of  Warcraft“ dwarf`as.
Už nugaros negarsiai bruzdėjo Aurimas, stengdamasis iš paskutiniųjų išsivaduot, ir iki kraujo nusitrynęs riešus su siaubu stebėjo, kaip lengvabūdiškai leidžiu jo sunkiai, quest`ų dėka uždirbtą auksą ir perku menkaverčius daiktus.