Kakava

  Pabaiga.
  Seno filmo pabaiga.
  Kelias atsiremia į bedugnę. Ta bedugnė su dugnu, bet jis ten, giliai, apačioje...
  Jie išlipa iš kakavos spalvos automobilio. Užsirūko. Vėjas neša smėlį į akis, kurias ir taip skauda nuo dviejų parų nemigos. Įkaitęs „Pobiedos“ kapotas garuoja vakaro vėsoje. Jie nekalba, tiesiog stovi ant bedugnės krašto ir rūko cigaretes be filtrų. Žiūri į rytus. Dangus ten pilkai rudas. Jų ilgi šešėliai, paskutinis besileidžiančios saulės kūrinys, nulūžta ties kelio pabaiga. Bedugnė. Pabaiga.
  Išvažiavo jie ankstų rugpjūčio rytą...
  Važiavo į rytus. Ilgai važiavo...
  Važiavo keliu. Vingiuotu keliu...
  Kelias siauras ir duobėtas. Senas kelias...
  Sena kakavos spalvos „Pobieda“ riedanti į rytus...
  Į rytus 60 mylių per valandą greičiu...
  Į rytus pro kakavos plantacijas...
  Rytuose dangus pilkai rudas, o debesys juodi. Debesys kaip sapnai, kaip pasakos. Juodos blizgančios pasakų pilys. Senovinės užburtos pilys. Vienoj pily, pačioj aukščiausios, yra durys, už tų durų – tamsa, už tos tamsos – skrynia, o toj skrynioj yra raktas. Auksinis raktas nuo bedugnės. Raktas į rytus, kur dangus pilkai rudas, o debesys juodi... Bet čia yra pabaiga. Seno kelio pabaiga.
  Jie vis dar stovi ir žiūri i rytus, rūko cigaretę po cigaretės. Stovi ilgai, kol saulė nusileidžia ir ateina tamsa. Už tamsos yra skrynia, o toj skrynioj – raktas. Auksinis raktas nuo bedugnės...
  Jie įžengė į tamsą...
  Ir jie... atvožė skrynią.
  Ir jie... paėmė raktą.
  Ir tada jie... pažvelgė į bedugnę...
Bedugnė gili.
Bedugnė sena.
Joje yra dugnas.
Pilkai rudas dugnas.
Ten jų šešėliai. Nulūžo...
Juosta nutrūko.
  Pabaiga.
  Seno filmo pabaiga.
                                2003-07-23