Laiminga raidė

Aš rasiu savo laimės raidę
Ąžuolo šerdį, kalbos palaimoj,
Bajorų abėcėlėj, Lietuvos tvirtovėj,
Cepelinų šaly, kur išvargę miega artojai.
Čia gintarų prie jūros pilnas krantas,
Dangaus didybės, krikščionių - katalikų kraštas.
Esi vienintelė kuri statei mane ant kojų.
Ę - raidę duotai, tikiu, bet abejoju.
Ėriukų Dievui aibę paaukojai.
Fortūna lenkias Mindaugui kaip broliui.
Gal leisk atrast man auksu puoštą raidę.
Herbe išlietą, rūtom puoštą gairę.
ir savo vardą paimu į centrą,
Į žvilgsnį mano pirma raidė krenta.
Yra turbūt jinai svarbiausia iš visų.
Juokiuos ir abejoju, nes nesuprantu.
Kodėl šita raidė tokia svarbi?
Lemtinga. Tačiau ji neutrali.
Minėtą raidę tu pirštu palieski.
Nuo jos, tolyn, seka į ateitį skrieki.
O jei ir baigėsi abėcėlė visa.
Pradėk iš naujo kaip nauja diena.
Ramiai susiskaičiuoki, kiek varde raidžių,
Skaičių atminki, nes tai labai svarbu.
Ša. Nustok kviepuot. Žaidimą jau pradėsim!
Tad eik, neabejok, skaičių iš atminties iškviesim.
Užburtą, auksu puoštą raidę, gal radai?
Ų - ar ši? Manau tiksliau žinai.
Ūmai ieškotą raidę, tu jau suradai.
Va taip. Sustojai juk prie jos, dabar tu ją matai.
Zigzagais ar ratu juk eiti nereikėjo!?
Žinok, jog ateity, atneš jinai tau gero vėjo!