Kurtas - laimės metimas

Dabartiniai laikai. Čikaga.

Gatvėmis žengė šimtai žmonių, visi buvo prisidengę skėčiais, nes pradėjo krapnoti lietus. Buvo piko metas, mašinų spūstys, rėkaujantys praeiviai nevietoj važiuojantys dviračiai ir dar prie viso šito ėmė lyti kaip iš kibiro. Jau buvo pradėję tempti, dangoraižiuose matėsi uždegtos biurų šviesos. Iš vieno dangoraižio išėjo berniukas. Prie jo pribėgę dar 4 berniukai ėmė klausinėti:
- Na, Kurtai, kaip sekėsi? Pavogei ką nors? – vos nešaukė vienas iš berniukų.
- Ne, dėje mane sulaikė apsauga, - nuliūdęs pasakė Kurtas.
- Tu eilinį syki apsižioplini, iš tavęs tuščia vieta... Kaip mes dabar pavalgysim? – pradėjo pūtotis vienas.
- Viskas tai buvo paskutinis kartas, tikrai sakau, kitą kartą pavyks, - teisinosi Kurtas.
Kurtas buvo jauniausias iš vaikinų ir žemiausias. Taigi jis neturėjo jokio pranašumo prieš juos.
- Nieko tau nepavyks, ding iš čia, - grasino vienas.
Kurtas dar bandė kažką sakyti, bet nespėjo. Vienas iš Kurto buvusių draugų trenkė jam į pilvą. Berniukas iš karto susirietė ant žemės. Jam pradėjo suktis galva. Atrodė kad tuoj pro burną išlėks viduriai. Kurtui dvejinosi akyse. Per tą laiką kol raitėsi berniukas, jo skriaudėjai spėjo pabėgti, nes vienas žmogus pamatęs Kurtą iškarto prie jo pribėgo.
- Berniuk, kas tau? – paklausė vyras.
Kurtas tylėjo. Jis beveik niekada nekalbėdavo su nepažįstamais.
- Kas tau, atsakyk, - vėl paklausė vyras.
Kurtas jau norėjo kažką pasakyti bet, jį taip užpykino kad sustojo visas noras kalbėti. Kelias sekundes susilaikęs nuo vėmimo Kurtui neužteko jėgų išsilaikyti ir staiga apvėmė vyro koją
      - Dieve... Kur nosinė... Oi kaip bjauru, - surėkė vyras.
Žmonės aplink pradėjo juoktis. Bet visi juokai greitai dingo nes gatvių spūstys žmones greitai nustumdavo tolyn.
- Vaike tau reikia pagalbos, - tarė žmogus.
- Ne, nereikia, - tyliai sukuždėjo Kurtas.
Žmogus atsistojo, nusisuko ir išsitraukė mobilų telefoną. Kurtas tai pastebėjęs gretai pašoko ir su skaudančiu pilvu pradėjo bėgti. Vyras dar vis kalbėjo telefonu, bet pamatęs kad Kurto nebėra tarsi amą prarado.
Berniukas bėgo į negyvenamais skersgatviais. Jam tai buvo nepažįstamos gatvės. Staiga pribėgęs kryžkelę pasidairė. Priekyje styrojo tamsa, atgal jis nenorėjo bėgti, kairėje matėsi judri gatvė o, dešinėje stovėjo jam pažįstamas namas. Tame name kadaise buvo vaikų prieglauda. Kurtas ten kažkada gyveno kaip buvo dar kūdikis. Priėjęs prie to seno jau nebegyvenamo namo jis pamatė naują dar jam pačiam nematytą užrašą: Prieglauda persikėlė į Stones gatvę. Žemėlapyje kryžiuku rodoma vieta kur jūs esate dabar, o vieta kur yra mūsų naujoji prieglauda pažymėta raudonu rituliuku
Kurtas žinojo jog toji „naujoji“ prieglauda yra dabartiniai jo namai. Jis pasidarė po žemėlapį  nusprendė kad iki vidurnakčio jis ten nespės grįžti, todėl teks nakvoti gatvėje. Berniukas išdaužė stiklą kur buvo įrėmintas žemėlapis jį susilankstė ir įsikišo į kišenę. Nusprendęs kad nieko kito nelieka, tik slankioti gatvėmis jis nuliūdęs išgirdo kamuolio bumbėjimą. Kurtas pradėjo eiti link to garso. Einant artyn garsas vis stiprėjo, dabar pasigirdo ir balsai. Pasukęs kairėn, jis pamatė daug paauglių kurie rėkaudami prie kažko stovėjo. Kurtas artėjo. Pamatęs kad tie žmones visi juodaodžiai berniukas užsidėjo kapišoną. Kurtas iš pasakojimų žinojo kad, juodaodžiai nekenčia baltųjų, bet jis savo baimę nugalėjo ir priėjo prie jų. Kamuolys bumbėjo taip garsiai kad atrodė jog jis tuoj gaus nuo kamuolio į galvą. Kurtas buvo žmonėms iki pažastų, todėl nieko nematė kas dėjosi. Jis nežinojo kodėl visų dėmesys nukreiptas į kamuolį. Berniukas pradėjo ropoto juodukams tarp kojų. Ropodamas jis vos tegalėjo ropoti, nes visų kojos smirdėjo aštriu prakaitu. Pagaliau pamatęs kad kojos baigiasi Kurtas atsistojo. Jis sustingo. Šeši juodukai žaidė krepšinį. Kurtas niekada nebuvo matęs gyvai žaidžiančių žmonių. Tuo metu, vienas juodukas pašoko ir įkrovė kamuolį į krepšį, visi žiūrovai pradėjo šaukti. Berniukas tai pamatęs išsižiojo. Tarp krepšininkų stovėjo vienas baltasis, jis rankose tūrėjo švilpuką. Kurtas pagalvojo kad tai dar vienas rėkautojas. Kai juodukas nusileido nuo krepšio baigęs maivytis po dėjimo. Baltasis sušuko.
- Laikas baigėsi.
Visi žiūrovai tarsi sustingo. Baltasis pasakė:
- Laimėjo Džordanų komandą.
Vėl visi žiūrovai pradėjo rėkti. Pralaimėjusieji nuleidę galvas paliko gatvės krepšinio aikštelę. Vienas iš laimėjusiųju prabilo:
- Kas dar su mumis žais? Beje Haris gavo traumą todėl mums reikia dar vieno žmogaus juk mes su Styvu nežaisim dviese.
Kurtui žibėjo akys. Jam užėjo nevaldomas noras pažaisti krepšinį. Vienas juodukas stovėjęs už berniuko susimąstęs stebėjo Kurtą. Juočkis pakėlė ranką ir nutraukė, Berniukui kapišoną. Visi sustingo. Baltasis teisėjas irgi žiūrėjo į Kurtą kaip į ateivi. Tvyrojo trumpa tyla. Pagaliau vienas iš krepšininkų tarė:
- Rinkis, arba dabar pat dingsti arba tau bus blogai.
Kurtas tylėjo. Jam sudrėko akys. Berniukas pradėjo eiti atbulas. Visi žmonės traukėsi jam iš kelio... Bet staiga baltasis teisėjas prabilo:
- Tegul jis sužaidžia vieną partija su jumis, tai bent bus juoko nes visi šiandien kažkokie surūgę, - pasakė teisėjas juodiesiems.
Vienas iš krepšininku linktelėjo galvą. Kurtas jau buvo beveik už kampo kaip  vienas juodukas paėmė jį už rankos. Staiga jis pasakė:
- Girdi ką tau sako suski?
Kurtas apsisuko, pamatęs kad visi jį veja ranka į aikštelę, nusišluostė ašaras ir pradėjo bėgti. Atbėgęs į aikštelę vienas iš krepšininkų pasakė:
- Tu būsi su Styvu ir manim. Aišku? – šaltai pasakė juodukas.
Kurtas linktelėjo. Teisėjas pametė kamuolį berniukui. Kurtas pažiūrėjo į kamuolį tarsi į neįkainojamą brangenybę.
- Mesk dėl kamuolio greičiau, - užrėkė Styvas.
Kurtas metė, bet dėję kamuolys net nelietė lanko. Žiūrovai pradėjo švilpti. Kamuolį paėmė Kurto priešininkai. Vienas juodukas pradėjo varinėtis kamuolį tarp kojų. Komandos draugai liepė jam dengi ta žmogų. Juodukas savo jėga greitai nustūmė Kurtą į šoną.
Visos rungtynės taip ir buvo, berniukas komandai atstovavo tik gynyboje, puolime viską padarydavo kiti jo „komandos draugai“. Kaip teisėjas užrėkė kad liko 10 sekundžių, Kurto komanda pralaiminėjo 2 taškais. Styvas pasikvietė tą juoduką kuris seniau gražiai įdėjo ir pradėjo kalbėti.
- Maiklai, mums reikia tritaškio, juk būtų didžiulė gėda mums žaisti pratęsimą.
- Žinau Styvai, klausyk, aš prabėgsiu ten o tu man greitai papasuok ir mesiu į krepšį, - padiktavo Maiklas.
- O aš, - tyliai pirmą kartą prabilo Kurtas.
- O tu stebėk iš šono suski, - pasakė Styvas.
Rungtynės prasidėjo. Per dešimt sekundžių normalios atakos sugalvoti negalėjai, tačiau paimprovizuoti gali. Taigi prasidėjo: Styvas papasavo Maiklui kaip buvo sutarę, bet priešininkai uždengė. Maiklas dar norėjo atgal pasuoti Styvui tačiau prisiminė kad pratęsimas lygus pralaimėjimui. Buvo likę 3 sekundės. Maiklas pamatė laisvą Kurtą. Jis nenoromis perdavė kamuolį berniukui. Visi žiūrovai užrėkė:
- MESK.
Kurtas paleido kamuolį į krepšį. Kol kamuolys skrido atrodo praėjo visa amžinybė. Kurto džiaugsmui kamuolys atsimušė į lanką, ir vėl pakilo į viršų. Tada vėl nusileido tiesiai į krepšį. Kamuolys skrodė tinklelį. Visi žiūrovai pašėlo. Juodukai paėmė Kurtą ant rankų Maiklas ir Styvas nusišypsojo Berniukui. Kurtas per tą euforiją suprato kas jo laukia toliau: Krepšinis.