Kanalizacija
- Sonia, gal nereikia?
- Dar ir kaip reikia, negi mesi mums užduotą užduotį?
- Su mielu noru, - šaltai tarė jis.
- Tačiau negali, taigi pakentėk.
- Tai kur tas dangtis? Gali greičiau surasti?
- Alfredai, aš tą ir darau, ieškau- metė ji.
- Taip ilgai? – neteko kantrybės Alfredas
- Tu pažiūrėk kiek čia dangčių – užbaubė Sonia.
Alfredas peržvelgė gatvę. Iš tiesų Sonia buvo teisi. Gatvė buvo su šimtais kanalizacijos dangčių.
- Bet ar jis būtinai turėjo čia pasislėpti? – beviltiškai sudėjavo Alfredas. – Lysim į kažkokią prašvinkusią skylę
- Alfi... Jaučiu kad kažkur čia, - mįslingai tarė Sonia. Jos lazdelė padėjo žibėti lyg prožektorius kuris nušvietė kelią lyg reikiamo kanalizacijos dangčio.
- Štai čia, - tarė Sonia.
Alfredas apsidairė nes Didysis Mokytojas pasakė, kad vos pravėrus dangtį juos turėtu užpulti Tingiai. Iš tiesų, už dangoraižio pasirodė du Tingiai. Alfredas nieko nelaukęs pakėlė savo lazdelę ir sušaukė... Dikštirio!... Ir iš karto abu Tingiai dingo iš akių.
- Tu dar nepraradai savo formos brangusis, - šiltai tarė Sonia iškišdama galvą iš skylės.
- Lysk, - paragino ji.
- Alfredas buvo neplonas magas todėl praėjo šiek tiek laiko kol pagaliau įlindo į skylę.
- O didysis, Jupiteri, tuoj vemsiu, - sukuždėjo Alfredas.
- Sakiau, kad nereikėjo valgyti prieš išskrendant, - ironiškai metė Sonia.
Kanalizacijos anga buvo ilga tačiau, siaura todėl Sonia turėjo būti pasisukusi šonu, o Alfredui nieko kito neliko kaip susiploninti save... Abanaga... Ir jis tapo plonesnis už Sonią.
- Eime, - paragino ji.
- O kur mums eiti, juk čia nieko nėra kas galėtu duoti mums kelią.
Sonia ir Alfredas kruptelėjo. Už jų ant sienos išryškėjo veidas. Abudu išsitraukė lazdeles.
- Nacionalinis magijos registravimo centras jūsų paslaugoms, - iškošė duslus ir pavargęs sienos balsas.
- Ko norėtumėte? - vėl tarė jis.
- Mes... aaa... Mes švaros inspekcija tikrinam švarą šioje... Kanaliza... šiame registracijos centre, - beviltiškai bet įtikinamai pasakė Sonia
- Aišku, mes seniai jūsų laukėm, prašom čia ponai, - vėl sukuždėjo balsas iš sienos.
- Ne... Mes ir pradžių... Patys norėtumėme čia pasidairyti ir įvertinti situaciją, - vėl bejėgiškai tarė Sonia.
- Na... Gerai... Už 15 minučių laukių jūsų čia, - paskutinį kartą tarė balsas ir veidas dingo iš sienos.
- Pfuu... Nu tu ir sugalvojai Sonia... Aš būčiau pasimetęs, - valydamasis prakaitą pasakė Alfredas.
- Kodėl aš turiu visą laiką galbėti mūsų kailį? Kodėl negalėjai tu ko nors pasakyti? Na bet, gerai... Tęsiam misiją. Mums nedaug laiko liko iki saulėtikio, - supykusi išrėžė Sonia.
- Na tai kur einam? Juk Didysis Mokytojas tau nieko nesakė, - ironiškai tarė Alfredas.
- Sakė, ir dar kaip sakė, jis mums davė žemėlapį, va, čia viskas parodyta.
- Bet, kodėl Didysis Mokytojas man nieko niekada nesako? – beviltiškai metė Alfredas.
- Juk jau 10 metų praėjo nuo to įvykio, - vėl vos neverkdamas pasakė.
- Alfi, tu vis kažko prisidirbi, bet Didysis Mokytojas tave laiko mokykloje vien dėl to kad esi vienintelis mokytojas gerai išmanantis Lakonijos burtus, - pasakė gryną tiesa Sonia.
- Eime, - vėl paragino ji.
Sonia šlepsėjo per smirdantį vandenį. Jie priėjo pirmąją sankryžą.
- Na, kas dabar? Tiesiai einam? - tarė Alfredas.
- Ne, dabar įdėmiai manęs klausyk. Reikia apsisukti aplink save ratu vieną kartą ir lazdele trinktelti sau per galvą.
- Ir kas tada? - susidomėjęs klausėsi Alfredas.
- Pamatysi, bet pirma aš tai padarysiu, kaip aš dingsiu tu taip padarysi. Gerai? – paklausė Sonia.
- Gerai, gerai.
Sonia, padarė ką pasakė. Ji dingo iš akių Alfredui. Kažkur tolumoje pasigirdo žingsniai. Alfredas išsigandęs greitai atsistojo tuoj vietoj kur stovėjo Sonia ir padarė tą patį ką padarė ir ji. Alfredas užsimerkė, galva pradėjo suktis, pradėjo pykinti. Staiga viskas sustojo. Pamažu atsimerkęs pamatė kad jis toje pačioje vietoje kur ir buvo... Bet, jis buvo įstrigęs sienoje. Jo galva buvo išlindus, o visa kita kūno dalis buvo dingusi. Ir pagaliau Alfredas suprato...
- Aš apsisukau 2 kartus...
Jo galvoje toptelėjo vienintelė mintis:
- SONIA!!!
Šluota, kuri išgelbėjo
Sonia atsipeikėjo. Atmerkus akis, ji suprato kad guli vonioje, jos viena ranka buvo klozete. Ji suprato kad čia atvyko kanalizacijos vamzdynais. Ji pagalvojo, kad greičiausiai į čia pateko pro tualeto angą. Vien nuo šios minties jei pasidarė bloga. Bet staiga ji prisiminė:
- Dieve, jeigu aš pavėlavau, viskas baigta.
Ji šoko nuo žemės lyg kengūra. Greitai pravėrė duris. Įėjo į miegamąjį. Viskas buvo suvartyta, o už lovos matėsi koja. Ji lėtai priėjo pažiurėti kas ten guli...
- NE!!! – suspiegė Sonia.
- Negali būti, ne... Sara... – ašarojo Sonia, bet suprato kad jei reikia eiti.
Sonia išgirdo kaip koridiurije kažkas trinktelėjo. Greitai pravėrusi duris pamatė šmėstelėjusia figūrą...
- Aš pavelavau...
Fredonia... Smogė ji lazdele, bet nespėjo - Figūra jau buvo dingus. Ji pradėjo bėgti laiptais žemyn, ant žemės gulėjo Tonis.
- Jie nubėgo ten... Pagrobė mūsų vaiką – vos vos girdimai sukuždėjo jis.
Tonis, kraujavo, jis buvo be vienos rankos.
Sonia išlėkė į lauką. Ore pamatė tolstančia figūrą. Fredonia – vėl ji bandė pataikyti į tą žmogų. Bet dėja jis buvo per toli.
- Tonio šluota, - toptelėjo paskutinė vilties mintis jai.
Sonia nubėgo į namą. Kampe stovėjo įstiklinta ir įrėminta šluota. Ji greitai išdaužė stiklą ir paėmė ją. Nors moterims nebuvo skirtos šluotos, jai tai buvo nėįmotais. Nieko nelaukdama ji užsižergė ant šluotos.
- Skrisk, - šaukdama liepė jai.
Dėja, nieko neįvyko. Tonis pakėlė sveiką ranką ir spragtelėjo pirštais. Šluota kaip raketa pradėjo skristi. Sonia perpratusi valdymą per kelias sekundes ėmė skrieti ir ieškoti to žmogaus.
- Na kur gi jis, - be vilties tarė Sonia.
Kažkur tolumoje, pasigirdo vaiko verksmas. Ji pradėjo skristi link to zyzimo. Apačioje ji nužvelgė negyvenamą namą. Sonia pamatė figūrą. Ji uždarinėjo duris. Sonia nusileido ten. Priėjusi prie durų atsargiai atsidarė duris, buvo tylu. Po akimirkos, vėl pasigirdo vaiko verksmas.
- Mama, kur tu? – tyliai inkštė jis.
Soniai suspaudė širdį. Ji žinojo kad Sara žuvo. Sonia, pradėjo eiti dulkėtomis koridoriaus grindimis. Ji priėjo prie didelio erdvaus kambario. Toji figūra, buvo nutaikiusi lazdelę į vaiką ir tyliai kuždėjo:
- Viskas baigsis dabar, ir aš tapsiu Didžiuoju Mokytoju valdysiančių visą magijos pasaulį. Na ką gi o dabar... Iki.
Figūra pakėlė lazdelę ir tarė:
- Drakantio...
Iš lazdelės išlindęs drakonas skriejo link vaiko ir smogė tiesiai jam į krutinę. Vaikas pradėjo nežmoniškai klykti. Sonia nuo jo neatsiliko. Staiga drakonas nuo vaiko skriejo į figūros kūną. Visi trys žmonės stovėję tam kambaryje ėmė vėl klykti. Sonia vos girdimai ištarė:
- Fridedola...
Drakonas dingo, bet figūra ir vaikas klykė.
- Tau dar atsirūgs, - sukuždėjo figūra, baigus klykti.
Figura atsisuko i Sonia. Ji pagaliau pamatė kas buvo toji figūra... Mirties valdytojas – Raizoras, visada bandęs tapti didžiuoju mokytoju, jis buvo vienas iš nedaugelio burtininkų kuris galėjo būti visada to pačio amžiaus ir nesenti. Raizoras pakėlė lazdelę dar kartą ir šaltai tarė:
- Kaip aš sugrįšiu, jus visi busit mano.
Raizoras nieko nelaukęs paleido burtus į Sonią:
- Aveda Stūro...
Soniai pasidarė balta akyse, ji suprato kad yra mirus.