Vasara vaiko akimis...

Kaip gera gulėti ant minkštutės žolės su daugybe nesuskaičiuojamų nuoširdžių ir visuomet pasiruošusių padėti draugų: antai bėga mažutė skruzdėlytė nešdama daugybę kartų už save sunkesnį krovinį... Galėčiau padėti tau, mažut, bet žinau, kad daug labiau padedu patraukdama ranką nuo tavo praėjimo ir neapsunkindama tavęs daryti tau, rodos, kilometrinį lanką, kad pasiektum savo tikslą... Lydint skruzdėliukę akimis, jos nuklysta šiek tiek tolėliau - žvirblis. Strykt pastrykt - šokinėja. Koks rodos lengvas jo vasarinis gyvenimėlis - kapt kokį kirminiuką - ir gyvas. Mėgaujasi, kaip ir visi gyvi padarai, vasaros saule, linksmai taškosi baloje , šlapindamas savo nepakartojamo švelnumo ir kupinas paslapties plunksnas... Kodėl paslapties? O iš kur mes, maži maži vaikai, galime žinoti, jog jos švelnios? O gal jas palietus išsipildys trys tavo norai? O gal... O gal jos iš tikrųjų... valgomos? Gal jos saldžios, kaip aukščiausioje virtuvės spintelėje slepiamas medus? Kurį kaskart taip norisi lyžtelėt... Tik kad net pasilipėjus ant taburetės medų ir tave skiria begalinis atstumas... Taigi kokios jos, tos žvirblio plunksnos? Ei, sugalvojau! Eikit šen, visi vaikai, bėgame gaudyti žvirblių! Tačiau ne taip jau ir lengva... Palakstę, pastrykčioję visi pavargstam, aptingstam... Ir toliau gulamės ant minkštutėlės vasarinės žolytės... Kažkas pasiūlo eiti žemuogiauti. Kodėl gi ne? Iš pradžių prisirenkame smilgų, o tuomet ant jų veriame raudonas raudonas it spanguoles, apsuptas sniego, uogas ant tų žolių... Ak, koks kontrastas... Bet ar tai mums galvoje, kai mes tiesiog jas imame... Ir susiberiame burnon... Malonumas neišpasakytas... Apsąla ir burna, ir širdis... Eime, pagulėsime... Virš galvų plaukioja debesys, bet jie nebaisūs... Jie tokie purūs, tokie balti ir lengvučiai... Kaip gera būtų ant jų dabar nusnausti... Užmerkime akis... Giliai įkvėpkime... Ir jau galime strykčioti tais debesėliais... Ak, kaip gera... Minkšti jų krašteliai kutena padus ir nejučiomis mūsų veidus papuošia šypsena... Prabudus apsižvalgome... Koks neišpasakyats grožis: žalia žolytė, minkštesnė net ir už močiutės lovą, kurioje prisakyta negulėti ir nesėdėti jokiu būdu... Žydras žydras dangus, papuoštas iššokinėtais, minkštais ir puriais baltučiais debesėliais... Netoliese - miškas, kur ir rinkome žemuoges... O ana ten - upokšnis... Upokšnis! Kodėl nesugalvojome anksčiau eiti pažaisti jo krištoliniame vandenyje? Lėkte nulekiame ten... Kaip gera justi malonią vėsą, srovenančia kojomis... Pasižiūrėkite, kaip tie spindintys purslai linksmai žaidžia! Galiu lažintis, kad jie taipogi vaikai... Juk suaugę šitaip linksmai nemoka... Jiems tik problemos ir problemos... Rūpesčiai ir rūpesčiai... Netektys, neviltys, depresijos, liūdesiai... Ne ta nuotaika, ne tokios dienos ir panašiai... Et, jie daug praranda žiūrėdami į pasaulį savo akimis... Tačiau kai juose prabunda metų metus ilsėjęsis vaikas... Ak, tai nuostabu. Užsigalvojau... Geriau nemąstysiu apie galvą slegiančius dalykus, kol turiu galimybę džiaugtis vėsiu ir maloniu vandenėliu, jo purslais ir neapsakoma vasarine nuotaika... Myliu vasarą...