O mus palieka veidai, dienų išbadyti,
Atsėlina kovas ir žada tulpes, narcizus,
Kitus romantiškus atšvaitus,
Kad nenušaltum pėdų beviltiškose gatvėse,
Delnuose skaičiuotum cerkves,
Moteris, išlinkusiais stuburais,
Kryžiuose susuktus gegučių lizdus.
Saulė įkrito į žemės gilėjančią duobę-
Mažas vulkanas tavo kely.
Neišmoksi tikėti pasakom,
Nes rankos žongliruoja senomis širdimis
Ir jau nėra jokios mistikos,
Gal kas ištirpo, atsidengė prispjaudyti
Šaligatviai, žaliuojantys šuliniai,
Kad daugiau spalvų žydėtų anapus
Lango stiklo.