Niekada

Niekada nenorėčiau pamiršti A. Lindgren knygos „Broliai Liūtaširdžiai“

Perskaitytas knygas galėčiau palyginti su sapnais: vienus užmirštu labai greitai,  dalies visai neatsimenu, neįsisąmoninu, tačiau yra mielų sapnų, kurie įsirėžia į atmintį lyg spalvotos vaikystės knygos. Mėgstu užsirašinėti tokius sapnus. Kaip ir sudarinėti per metus perskaitytų geriausių knygų dešimtukus. Keisčiausia, kad knyga, apie kurią noriu papasakoti, tais metais, kai pirmą kartą ją skaičiau, sąraše buvo tik devinta. Maždaug po keturiolikos metų ji mano dešimtuke tapo pirmoji. Bet apie viską iš eilės...

Savo devintąjį gimtadienį sutikau ligoninėje kosėdama, pasigavusi kaži kokį užkrečiamą virusą, dėl kurio man leisdavo pasimatyti tik su tėvais ir tik labai trumpai. Jaučiausi labai vieniša. Ir apskritai, net ir būdama ne ligoninėje jaučiausi vieniša. Todėl įnikau į knygas. Jos man nesibaigdavo ties paskutiniu puslapiu. Dažnai pamėgti knygų herojai apsigyvendavo mano nežabotoje fantazijoje: kartu eidavo į mokyklą, kartu džiaugdavosi ir liūdėdavo. Su jais turėjau švęsti ir savo gimtadienį ligoninėje...

Ačiū Dievui, tądien atėjo mama ir padovanojo A. Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“. Skaitydama pirmąjį šios knygos puslapį, vaizdavausi, kad kartu su manimi ligoninėje gydosi Junatano Liūtaširdžio brolis Karlas.

„Junatanas žinojo, kad aš greitai mirsiu“, – teigė trečioje pastraipoje Karlas. O aš jau mačiau knygos pabaigą: Karlas pasveiksta kartu su manimi. Gerai, kad jaučiau, jog sveikstu, nes antraip būčiau diagnozavusi sau tokį pat ligą, kaip ir Karlo – jis irgi kosėjo, kol vieną naktį išleido paskutinį atodūsį. Dievaži, kuo toliau skaičiau, tuo mirties bijojau mažiau. Nesakau, kad norėjau mirti, bet vis vien buvo ramiau, kai žinojau apie nepaprastą Anapilin išėjusių žmonių šalį – Nangijalą. Aš nemiriau, kaip tai atsitiko abiems broliams Liūtaširdžiams, o su paskutiniu perskaitytu knygos puslapiu užvėriau ligoninės duris.

Po to, kai gulėjau ligoninėje jau buvo praėję daugiau nei dešimt metų. Per tą laiką perskaičiau galybę knygų. Mano geriausių knygų sąrašuose ėmė dominuoti „rimtos“ knygos. „Brolius Liūtaširdžius“ jau buvau ištrėmusi į tolimiausią lentynos kampą šalia kitų vaikystės knygų. Tačiau mano gyvenime atsitiko taip, kad kartą labai sąmoningai pradėjau ieškoti tos knygos. O atsitiko taip, kad avarijoje žuvo mama. Iškart po laidotuvioų pradėjau ieškoti visokių daiktų-sentimentų, kurie primintų žmogų, kurio dalis esi pats. Taip susiradau liūdnojo gimtadienio dovaną – „Brolius Liūtaširdžius“.
Ašaros sruveno upeliais skaitant iš naujo. Gal net ne liūdesio ašaros, o džiaugsmingos vilties, kad iš tikrųjų yra Nangijala, Vyšnių sodas. Juk gražiausia mano vaikystės nuotrauka – mama mane dar kūdikį laiko ant rankų, o šalia žydinti vyšnia. Taip Nangijala, o gal net ir dar nuostabesnė žemę palikusiųjų šalis – Nangilima – tapo mano neatsiejama svajonių dalis. Net ir dabar, kai einu lankyti mamos kapo, prisimenu tą nepaprastą šalį.

Praėjo dar keleri metai. Mano vaizduotėje Nangijala dar tebegyvavo, tačiau aš jos jau beveik nesiejau su Liūtaširdžiais, ji buvo pernelyg sava. Jau apsipratau gyventi be mamos, panašiai kaip ir Karlas susitaikė su tuo, kad Junatanas jį trumpam paliko.
Bet atsitiko dar vienas skaudus dalykas. Tėviškėje, kurioje po mamos mirties pasidariau retokas svečias, nuo žaibo iškrovos sudegė mano šeimos draugų vasarnamis. Skaudu matyti pelenus ten, kur daugel metų žmonės gyveno, kūrė... Laimei,  žmonės visi liko gyvi. Tačiau kodėl apie tai pasakoju? Ogi todėl, kad buvau paskolinusi tų draugų vaikams „Brolius Liūtaširdžius“, nes jų mylimas senelis buvo neseniai iškeliavęs Anapilin. Maniau, kad knyga vaikaičiams, kaip ir man, suteiks viltį visiems susitikti Vyšnių slėnyje.
Deja... „Broliai liūtaširdžiai“, dar nebaigti skaityti, virto pelenais... Knygos nieks nepuolė gelbėti iš gaisro, kaip Jutanas ištraukė iš ugnies liežuvių savo sergantį brolį.

Gaila, kad jau nebegalėsiu prisiliesti prie būtent tų „Brolių Liūtaširdžių“, kuriuos turėjau kaip sentimentalų mamos atminimą. Tačiau Liūtaširdžiai liks manyje, kol ir aš kada nors pateksiu į Nangijalą. O ten apkabinsiu ne tik tuodu brolius, bet ir visus kitus, kuriuos mylėjau ir kurie, kaip ir Liūtaširdžiai, mokė mylėti ir nebijoti.