O man gera čia.

*
Solveiga atsikėlė po vidudienio. Kaip ir kasryt išgėrė kavos, įsijungė mėgstamiausią muzikinį kanalą, padarė keletą balsą lavinačių pratimų. Tarsi baisiausią košmarą prisiminė vakarykštį pasirodymą -  didžiąją publikos dalį sudarė apkavitę paaugliai, patys drąsiausi, nekultūringiausi ir labiausiai nejaučiantys saiko žiūrovai pradėjo garsiai švaistytis nešvankiomis replikomis, kiti kampe sukėlė muštynes, matėsi tabletėmis besidalijančių draugų grupelės. Deja, bet niekas iš tikrųjų nesiklausė jos atliekamų kūrinių. Solveiga pažvelgė į televizorių. Ekrane šmėžavo pasaulinio garso dainininkė. Savo pasirodymu ji valdė minią, gerbėjai lyg prie altoriaus krito po jos kojomis. Visi tarsi degė reginiu, nors ši atlikėja itin talentinga nebuvo. Tuo tarpu Solveiga buvo išskirtinio balso savininkė ir jeigu tik ji galėtų užlipti ant tos scenos.. „Ak, jei tik būčiau gimusi ne Lietuvoje“ pagalvojo ji ir mintyse suskambo jos nepopuliarios dainos melodija.
*
Romą ir vėl šiąnakt prikėlė košmaras. Jis šimtąjį kartą vyras sapnavo tą lemtingąjį įvykį. Jam atrodė, kad jaučia liepsnas deginančias jo veidą, kad girdi balsus žmonių, kurie šaukėsi jo pagalbos. Pasirodė, kad vėl mato to vaiko, kurį pasiekti sutrukdė tas nelemtas rąstas, akis. Romas tarsi vėl pajuto veriantį skausmą kojoje, vėl pajuto jį gelbėjančio kolegos rankas, girdėjo balsus jį skelbiančius didvyriu, gydytoją sakant, kad daugiau dirbti jis nebegalės... Išsiblaškius mieguistumui jis atsisėdo ant lovos krašto, tuomet vikriai persėdo į vežimėlį (per porą metų to vikrumo išmoko) ir nuriedėjo į virtuvę vandens. Jo galva buvo pilna prieštaringų minčių. Ne, jis nenori būti laikomas didvyriu, tačiau norėtų tikėtis nors menkučių socialinių garantijų dėl ateities, pagalbos iš tėvynės. „Ak, jei tik būčiau gimęs ne Lietuvoj... “ pagalvojo Romas ant spintelės staydamas stiklinę.

*
Violeta atsikėlė nuo šaižaus žadintuvo skambėjimo. Kiekvienas rytas jai - idžiausia bausme. Kaskart pramerkus akis ji su baime galvoja, kaip reiks eiti į darbą, stovėti prieš būrį mokinių, bandant įpiršti jiems nors kiek nors žinių. Ji tarsi mato juos nė trupučio nesiklausant jos žodžių, nejaučiančių nė lašo pagarbos (na, jeigu jau ne jai kaip asmeniui, tai bent jos darbui) ir bukais žvilgsniais kėpsančių į lentą.
Nepaisant darbo aplinkos atlyginimu Violeta nesiskundžia – gyvenant vienai jo pakanka, o kartais ir lieka pasitaupyti. Tačiau gerbdama kolegas kitą savaitę ji irgi jungsis į streikuojančiųjų gretas. Šis problemos sprendimo būdas Violetai mažų mažiausiai atrodo juokingas – pedagogai tarsi išmaldos prašo nors kelių centų, pamindami savo pačių garbę, palikdami mokinius, kad ir kokie jie bebūtų, likimo valiai, kai tuo tarpu aukštieji valdininkai į juos bežiūri tik iš aukšto. Ji prisiminė kaip draugė pasakojo apie švietimą Vakrų Europoj, apie tai, koks ten mokytojo statusas. „Ak, jei tik būčiau gimus ne Lietuvoj... “ pagalvojo Violeta į rankinę mesdamasi raudoną šratinuką.

*
Šis rytas man nebuvo niekuo ypatingas. Atsikėlus pagalvojau, kad laukia eilinis sekmadienis. Paskaitinėjau knygą, atlikau namų ruošos darbus. Už lango šviečianti saulė kvieste kvietė išeiti į kiemą ir pasimėgauti jos spinduliais. Praėjau pro miškelį, kur kadaise buvo vietinių partizanų slėptuvė. Rodos, ten vis dar galima pajusti ryžto ir pasiaukojimo kvapą. Žiūrėjau į neįtikėtinai žydrą dangų, kamuolinius debesis juose, ir apmasčiau mūsų  šalies istoriją – garbingą, didingą ir visiems taip gerai žinomą. Netikėtai prisiminiau savo jau anapilin išėjusią prosenelę. Su kokia ugnim ji man visada kalbėjo apie Lietuvą! Atminiau pirmąjį eilėraštį, kurį ji mane išmokė:
„Oi ūžia švilpia blogas oras
Ir vėtros medį bando raut,
O narsūs Vytauto bajorai
Pradėjo brolius karan šaukt.

Jau trempia viešajį kelelį
Pulkai jau eina už pulkus,
O eik, vaike, balnok žirgelį
Užstok už garbę lietuvių.

Štai kabo rymo tavo balnas
Ir tavo kardas štai šviesus,
O joki per miškus, per kalnus
Malšinki priešus, plėšikus... „
Prisiminiau, kaip ji pasisodinusi mane ant kelių mokė rašyti raides, maldai sudėti rankas ir skaityti primąjį sakinį. Aš augau ant jos rankų ir kažkodėl tik šia akimirką pajutau, kad visą gyvenimą ji ir bus man gimtinės, tėvynės pavyzdžiu – atsidavusi, tvirta, mylinti, norinti meilės, bet jos nereikalaujanti...
Vaikščiojau tol, kol dangus pradėjo temti ir vėsus oras ėmė smelktis į odą. Pajutau metų laikų keitimąsi. Kaip smagu, kad gyvenu ten, kur galiu matyti, kaip pro akis praeina žiema, pavasaris, vasara ir ruduo. Bežiūrint į laukus, miškus neikart nepagalvojau apie socialines, politines, ekologines ar dar balažin kokias šalį krečiančias problemas.
„Kaip gerai, kad gyvenu Lietuvoje“ tik galvojau. „Europos vidury, protėvių žemėj, dainų ir legendų šaly. Čia, kur myli mane ir kur aš galiu mylėti. “