Praeitis išlieka prisiminimuose...

Ir dabar aš einu sodo takeliu, tuo kur mano vaikiškos kojos lakstė, tačiau tos kojos jau užaugo, sodas taip pat pasikeitė, tačiau kas gražiausia jame išliko. Išliko kaip prisiminimas to, ko niekada jau nebebus. Išliko tos pačios pienės, geltonos geltonos, tokios, kuriose vis dar galima jaustis kaip juroj, kurioje šilta, gera ir jauku. Išliko tie patys vaikystės medžiai, kuriuose buvo galima rasti rūpestį, paguodą ir užuojautą. Obelys dabar kaip deivės, pilnomis šakomis apkibusių žiedų, kurie tokie skaisčiai balti lyg pirmasis sniegas. O to jų kvapo pilnas oras, dėl kurio pamišusios bitės. Jos dūzgia ir zirzia aplinkui obelį lyg rastų joje kažką nepakartojamo, ko nerado kitur. O vėjas švelniai palietęs  jos šakas vis purto ir purto žiedus, kurie krenta lyg pasakoje. Ir, atrodo, toje pasakoje laikas sustoja. Atrodo realybė susipina su svajone. Ir kas dėl to kaltas? Gal šitas nepakartojamas grožis, kuris verčia sumišti, o gal svajonės, kurios dar labiau nugramzdina į nebūtį...