Maccha (iš „Japoniškų apsakymų“ serijos)

Tądien buvo „butsumetsu“.
Manęs paprašė apsirengti juodai.
Įžengus iš saulėtos gatvės, parduotuvėje tvyrojo neįžvelgiama prieblanda. Kampe rymojo senutė, tokia sausa ir plona, kad, atrodė, tuoj subyrės. Kurį laiką aš tik dairiausi aplink. Pasieniais sukabinti bambukiniai rykai kvepėjo šilta senatve. Sabi.

Man paprašius, senutė atkimšo didelę dėžę macchos, ir pakilęs žalios pudros debesis susimaišė su dulkėmis. Kyštelėjau nosį dėžėn. Be abejonės, prastos kokybės, pamaniau.
Vis tylėdama, senutė pasisuko ir nuropojo į už parduotuvės esančią virtuvėlę. Jai krutant galėjau girdėti, kaip girgžda alkūnės. Džiūsnelė grįžo nešina šypsena, sino puodeliu ir chasenu. Pastalėj išgirdau kliuksint chatsubo. Keistai suėmusi savo sausais pirštais, senutė atkišo man hišiakų (bambukinį samtelį).
- Pabandyk, - išgergždė tik vieną žodį, man į ją bežiūrint.

Vos įmerkus bambukinį šepetėlį, chaseną, į puodelį, arbatos putos atsistojo kaip siena. Dėžėje prasčiau atrodžiusi smaragdinė spalva sušvito suraibuliavo ir lyg apšvietė visą patalpą. Nugurkiau trimis ilgais gurkšniais. Skystis buvo itin karštas.
Matyt, mano veido išraiška išdavė visišką sutrikimą, nes senutė ūmai prajuko. Jos kikenimas kilo kažkur iš kulnų, kratydamasis lyg barškaliukas po visą kūną, kol užstrigdavo dulkinoj gerklėj. Jai besijuokiant, dar labiau išsigandau, kad senolė subyrės.

Vėl įkišau nosį į dėžę. Trenkė padrėkusia, eiline maccha arbata, spalva išdavė ją čia stovėjus per amžius. Kas per velnias? Gal senutės vanduo koks stebuklingas?
Matydama, kad negaliu apsispręsti, pirkti ar ne, - ceremonijos arbata kainuoja ne skatikus - močiutė mostelėjo ranka, kad dar pasidairyčiau po parduotuvę.
Kampe stovėjo užmirštas šamisenas. Ant grindų palei sieną riogsojo krūsnys pasenusių katalogų su arbatos reikmenimis, kimono ornamentų pavyzdžiais, visokiomis macchos rūšimis bei įvairių sado mokytojų pavardėmis ir adresais. Gėlių kompozicija kertėje jau kadai buvo nuvytusi, o kai kurios šakelės - ir visai sudžiūvę. Matyt, neprimato krautuvėlės šeimininkė. taip, papildomas pelnas šiai vietelei nepakenktų...

Kai atsisukau, ketindamas pranešti, kad vis dėlto pirksiu arbatos, senutė švokštavo, sėdėdama ant savo trikojės kėdutės ir atsirėmusi abiem delnais į prekystalį. Atrodė pilkesnė už parduotuvės dulkes ir labai pavargusi. Kuodas pasišiaušęs. Paklausiau, gal paduoti jai vėsaus vandens, bet ji tik silpnai papurtė galvą.
- Drėgmė macchai kenkia, - tarstelėjo nei šį, nei tą.
Sumokėjau ir jau ketinau išeiti, bet atstumdamas šiodži dar atsisukau į ją dirstelėti. Ir senutė tikrai subyrėjo. Mano akyse pavirto dulkėmis, kurios nugulė ant grindų. Priėjau prie tos liūdnos ir stebėtinai tvarkingos krūvelės, kurią maniau esant pelenais. Niekaip negalėjau pajusti gailesčio ar siaubo, tik spoksojau lyg užkerėtas ir negalėjau patikėti savo akimis. Pasilenkiau pauostyti. Tai buvo aukščiausios rūšies maccha.