Akivaizdu. Paradoksalu. Tikra.

Mūsų pasaulyje, kaip kad sakė gerb. p. Marijonas Mikutavičius, tik trys milijonai, tačiau kaip tokiai mažai (skaičiumi) tautai esam plačiai nuskambėję. (Ko dar galima tikėtis, kai daugiau nei pusė mūsų gyvena Jungtinėse Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kituose jungtiniuose arba ne dariniuose, plačiau žinomais Airijos, Australijos, Ispanijos ar kitokiais vardais - geografija net platesnė, nei norėtųsi.) Sakydama “plačiai nuskambėję” turiu omeny ne tik tas sekundes, kai per olimpiadą groja mūsų himną ar kelia mūsų vėliavą, ir ne tai, kad mūsų valstybės vadovas viešai tituluojamas Metų europiečiu, (jei tautos garsėtų tik taip, pripažinkime, gyventi tarp idealių ir idealesnių būtų neįdomu) bet ir apie kitus pelnytus arba ne vardus, pagrįstas ir ne tik nuomones. Ko norėti - mes, „lietuvių tauta, prieš daugelį metų sukūrusi Lietuvos valstybę, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“*, matyt, negalim kitaip - grėstų neišpasakytu ir kartu neįdomiu perfekcionizmu. Tačiau mes, ta pati lietuvių tauta, skirtingai nuo kitų, mokame išsiskirti tuo, kad nesam tobuli ir, nors daug kas taip nemano, tuo didžiuojamės (arba bent jau turėtumėm), nesvarbu, kad skeptikai nemato nei vienos priežasties tam.
Štai kai vakarai stebėjosi akibrokštu (vos ne spjūviu į veidą!), kai mūsų vyrų krepšinio rinktinė 2000-aisiais beveik, o 2004-aisiais iš tiesų laimėjo prieš JAV NBA žvaigždžių rinktinę, mums tai buvo natūralu: ką jau ką, bet krepšinį žaisti mokam! Ir visiškai nesvarbu, kad mūsų „antroji religija“ yra gerokai populiaresnė už pirmąją.
O kai visas tarptautinė bendruomenė išrinko Virgilijų Alekną Unesco sporto čempionu, bet po to negalėjo patikėti, kaip jis paskutiniajame pasaulio čempionate laimėjo tik ketvirtą vietą, mes vis tiek į oro uostą nešėm jam gėles ir ąžuolo lapų vainiką, visiškai nesvarbu, kad lengvąja atletika susidomim tik kai Virgilijus Alekna žengia į areną.
O kai pusė europiečių nesuprato, o kita pusė nesidomėjo mūsų eurovizine viltim LT United, mes jiem plojom atsistoję ir už pusfinalį, ir už finalą, ir ypač už generalinę repeticiją, visiškai nesvarbu, kad pusė Lietuvos garsiai arba nelabai burbėjo ir prieš ironišką šešių vyrų elgesį, ir prieš jų dalyvavimą Eurovizijoje: visiems leidžiama keisti savo nuomonę.
O kai pasaulis kraupo nuo sumušų Lietuvos Zoknių NATO oro bazėje dirbusių belgų, o po to ir kitų šalių karininkų, mes garsiai baisėjomės, o patyliukais sakėm „patys kalti! „, nes tai - grubus, tačiau teisingas atlygis už tai, kad gerbiami uniformuotieji nusilakę šlapinasi į Šiaulių Pelikanų fontaną. Tegu ateity kiti žino, kad dar gyva viduramžiška lietuvių dvasia, nukautavusi kryžiuočius, kalavijuočius, ir visus kitus, ne laiku ir ne vietoje mums grasinusius bet kokia forma.
O kai per Discovery ar CNN paskelbia, kad lietuviai pirmieji sugebėjo sufalsifikuoti “nepadirbiamuosius” eurus arba anksčiau sumaitotą automobilį lietuvių “perekupai” parduoda beveik kaip naują su spidometru, rodančiu “kiek reikia”, mes tik gūžtelim: esam auksarankių kraštas, kur žmonės jau nuo seno yra priversti kovoti už išlikimą, nesvarbu prieš užkariautojus, okupantus, ekonominę krizę ar dviženklę infliaciją. “Gyvenimas verčia”, - linguojam galva, išgirdę priekaištus (kas kad peilio po kaklu niekas nelaiko).
Paskutiniu metu mes kritikuojame savo politinį minkštakūniškumą, kai pirmieji ratifikuojam Europos Sąjungos Konstituciją, kurią paskui išdeda po velnių visa likusi sąjunga, arba kai niekaip negalim nustot deklaruot paramos G. W. Busho administracijai, nors kartais gal ir nereikėtų. Bet visi žinom, nors kartais gal primirštam, kad esam geležiniai žmonės: pusšimtį metų praleidom kitoje sąjungoje prieš savo valią, keliolika iš jų mūsų tautiečiai ištvermingai ganė baltąsias meškas, o kur dar finalas, nepriklausomybės naktis po tankais... O mes dar čia, ne Madagaskare ir tikrai ne užkloti istorinių archyvų dulkėmis: gyvybingai skraidome po pasaulį, nors kartais gal pirma reiktų apsidairyti savuose 65000-uose kvadratinių kilometrų, entuziastingai keliame užsienio šalių ekonomiką ir mažiname jų nedarbą, nors nesusimąstome, kad prekybos centruose greit su kasininkais šnekėsimes baltarusiškai (gerai, gerai, rusiškai). Mūsų pažįstami, ieškodami dvasinės ramybės, bastosi po Indiją, kai dar visai neseniai, palyginus su bendru pasauliniu kontekstu, žemaičiai guldė galvas už pagonybę. Mūsų vaikai mintinai vardina pasaulio politinį žemėlapį, nors nežino, kur yra Šakiai, o taisyklingai šnekėti angliškai jiems lengviau nei lietuviškai, archaiškiausia gyvąja kalba, kurią kalbininkai keičia taip dažnai, kad galų gale patys pasimeta, ar “televizija įtakoja mūsų gyvenimus”, ar “daro jiems įtaką”. Mūsų tėvai gailiai atsidūsta, prisiminę Baltijos kelią, neaišku tik iš gailesčio ar tyros nostalgijos, o mes patys rašome įkyrėjusio romantizmo kupinus eilėraščius, apgaudinėdami ne tik kitus, bet (kas ir baisiausia) patys save.
Tačiau tai mes, lietuvių tauta. Mes, paskui Andrių Mamontovą Katedros aikštėje dainuojantys „Geltona, žalia, raudona“, gal dar nespėję suprasti tikrosios jos esmės (tačiau kaip didingai skamba mūsų trispalvė, įprasminta tuose akorduose!) Mes, vasario 16-osios vakarą troleibuse staugiantys „Palaimink, Dieve, mus“, nors pirmųjų būtinų žingsnių tam nepadarome. Mes, apsiašaroję traukiantys „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje“, kur nors centriniame Čikagos parke, nors niekas ten nelaiko, o Tėvynė vis dar ten pat, prisiminė mus ir jau laukia grįžtančių, netgi atidariusi savo sienas Šengenui ir besitikinti bevizio rėžimo su JAV, mūsų patogumui ir pasirinkimo laisvei. Tie patys mes dažnai pamirštam, kad laisvė - tai ir laisvas apsisprendimas, tad įsijuosę kritikuojam tuos, kurie neatlaiko minimalių algų ir augančių kainų bei užsuktų Rusijos dujų ir pakelia sparnus į vakarus. Tie patys mes pykstam, kai mus kritikuoja kiti...
Bet mes tokie. vieninteliai ir nepakartojami, beprotiškai fantastiški**, tobuli savo netobulumu mažos šalies tikri žmonės. Mes tokie. Ir ačiū Dievui.



*Justinas Marcinkevičius, Lietuvos Respublikos Konstitucijos premabulė.
** Vytautas Kernagis