Sodas

((ne) vaikiškai.  naivūs menkos pienės prisiminimai)

Gavusi šviesos narkotikų dozę, iškart praplešiu akis ir žvilgteliu į gatvę: zujančią, švilpiančią, kartais kostinčią, kartais krykštaujančią. Niekada per daug nesvarstau, kur kurią koją turėčiau statyti – taip mane išmokė. Žmogus, niekuo neypatingas – Jo  gilios raukšlės iš tolo lygina mano asfalto akivarus. Pamenu, Jis turėjo sodą. Kai dar tasiausi su lėlėmis (ne barbėmis, jų neturėjau), o skudurinėmis Onutėmis, mamos meiliai sulipdytomis iš senų drapanų atliekų, - mėgdavau ten nueiti. Ten, kur debesys krisdavo į plaukus sekdami savo pasakas. Gražiausia man buvo ta, kuri mokė, kaip reikia sodinti – auginti pumpurus, brandinančius saldų ir kvapnų medų. Juk taip skanu šilta arbata prieš miegą su gera šypsenos vitaminų doze.  Tuomet aš dar tik mokiausi gerti gyvybę.

Ten, akiniuoto ilgaskvernio sode, išlakūs medžių kamienai ramsto dangiškos pirkios pamatus. Prie vartų  nebyli karališko paprastumo diadema  karūnuota Jono Šileikos „Žemaitė“ seka kiekvieną judesį. Kažkur toli debesų plotmėse griežia  svajingas Čiurlionis, maišydamas žemę ir dangų. Tūkstančius žiedlapių barsto keturvėjininkai, kartais mesteldami ironišką šypsnį į Trakų pilies daržą.  Apšviestoje scenoje bumpsi raudonbambiai obuoliai į linksmas Juozo Miltinio pintines.  Filmuojant save, plunksninio debesies fone, sukas žiauri, bet teisinga Jono Meko juostelė, o ant pavėsinės stalo kvepia Pauliaus Galaunės  pirštais neliečiamu ragaišiu.  Iš toli  (kažkur nuo Everesto) ataidi Vlado Vitkausko kelionių varpelis.  O Jis tik sėdi ir juokias:
- Kūrėjas visuomet žino, kaip reikia džiaugtis savo darbais. Kūrinys tik mano, kad žino, bet spjaudos nuodais.

Lakindavom pienu žaltį.  Ilgą ir raštuotą senojo židinio saugotoją. Kažkada parsivežiau iš Palangos. Mažasis Mūa man visuomet buvo daugiau nei paprastas draugas. Jis buvo Jo akys, nuolat kartojusios:
- Neskrisk, o augink šaknis. Tokiems jokios vėtros nebaisios.
- O jei išvirsta net ąžuolai?
- Lieka gilės. Iš gilių skani kava.
- Aš negeriu kavos. Mama geria.
- Mamai jos ir reikia išvirti.
Taip mes susimirksėdavome su Mūa.  Mėgdavau įsirangyti ant Jo kelių: Nemuno vingis lyg juosta apglėbdavo mano liemenį, Dzūkijos pušelės gydė bet kokias infekcijas, o kojas švelniai skalaudavo Baltijos putos.

- Tu maža. Tau dar reikia užaugti.  Stebėk, mokykis, gerk.
Aš ir gėriau. Liepų saldumą. Sekiau kitus: sraigės nesėkmes statant namelį, voverės galą, taip ir nesusikrovus atsargų kalno, erelio žuvininko skrydį į savo lizdą... Mokiaus, ką daryti ir ko nedaryti. Masinės psichozės ledukai tirpindavo mano vyšnias – jos vėluodavo pražysti. Bet pražysdavo. Visada.  Net ir tuomet, kai vargšelis Mūa susirgo depresija. Sėdėjo ir mūkė, kaip nori pamatyti karalystę už devynių jūrų marių. Ten gintaro rūmai, žavi Eglė ilgakasė. Tik mėlynos rugiagėlės nedera prie juodžemio garbanų. Išleidau – negrįžo. Tik paprašė pagloboti mažučius žalčiukus. Girdžiau atsiųsta riebia grietinėle, bet židinio saugoti išmokyti nepajėgiau. Juk nemoku žalčių kalbos – pavirto mažiukai krūmais vietoj medžių. Gerai, bent žaliuoja, nuo piktos akies mano šermukšnius saugo. Dar sugalvos kas virvę užnarinti – ką padarysi, kad auksiniai rūmai pasistato ne kiekvienam. O man nereikia rūmų – man reikia tėkmės.


Vienąkart, jau su knyga rankose, sugalvojau praskrieti vaikystės takais - radau  mylimą kūrėją be batraiščių. Tik pelargonija dar raitės ant vystančių rūtų. Tiek ligų įveikęs sodas iš pažiūros buvo sveikas – bet jame verkė paukščiai: pelėda ūkavo vyturiu, vyturys suokė pelėda. Nesuprato kūrėjas, kodėl staiga viskas pasikeitė: iškelta didžiausio ąžuolo šaka rodė ne tviskantį Gėjos ežerą, o suragėjusį liūną. Nežinojo, kaip sveiką sodą gydyti – bandė daryt operaciją, bet snaigių anestezijai nebebuvo. Tik šiluma dvelkė į geliančias kraujagysles. Šito Jis neišlaikė – pabandė nusiauti batus ir pasiimti atostogas. O kūrėjui atostogos - sąmonės mirtis. Nuo tada aš tik  degdama žvakutę kalbančių gyvulėlių dieną šalia rūtų krūmelio galiu dar išgirsti:
- Brandink pienių vyną, virk midų – teriogso šakočiai prie bulvių gumbų.
O aš vis dar negaliu pamiršti to švelnaus:,, stebėk, mokykis, gerk“.

Sodas liko  – kiek prigesęs, geltoniu žaliuojantis. Tiesiog išėjęs atostogų – ir kodėl mano brangus kūrėjas šito nesuprato? Aš pasiryžau šventą aukurą atgaivinti. Vakar užsisakiau skiepus pirmiesiems vaismedžiams. Tikiuos derlius bus matyti jau po kelių saulės ridenimųsi. Tversiu gyvatvorę  - ginsiuos nuo kiauriai veriančių aplinkos kulkų.  Nežinau, ar joje nebus landų, bet tikiuosi mano medžiai ir toliau laikys kūrėjo pirkios pamatus. Tik dabar kūrėjas jau nebenešioja ilgo lietpalčio ir akinių – jis vilki lininę suknelę. Laisto  meile, Tave, Lietuva  ir tikis dar sučiulpti daug tirpių raugerškio ledinukų.