Pilkasis Vilkas mėgaudamasis ankstyvo, dar šaltoko, pavasarinio, oro tyrumu, lėtai slinko mišku, žinojo kur stovi sargybiniai, todėl nuėjo prie vieno iš jų. Pasiklausė, gal norįs, kad pakeistų, bet ne, sargybinis nors ir buvo pavargęs, atsisakė. Jis pats siūlė Pilkajam Vilkui eiti dar pailsėti, po naktinių nutikimų. Bet tas numojęs ranka, ir vyrai pasidėję šautuvus ėmė šnekėtis apie praėjusios nakties pasalą.
Pilkasis Vilkas naktį vėl „ėjo į ataką“ ir jei tik jis būtų kovojęs kitoje pusėje, seniai būtų pripažintas Tarybų Sąjungos didvyriu.
„Ėjimu į ataką“ partizanai vadindavo tai, kai NKVD būrys kažkiek atsikvošėdavo po pasalos ir pradėdavo puolimą, bet tada puolimą pradėdavo ir Pilkasis Vilkas, vienas prieš visą priešo būrį. Kiti partizanai nepalikdavo bendražygio vieno, smogdami priešui aršia ugnimi. Toks Pilkojo Vilko „ėjimas į ataką“ buvo virtęs būrio taktiniu manevru, ir dažnai partizanai NKVD būriui suduodavo skaudų smūgį.
„Eiti į ataką“ jis pradėjo pačią pirmąją partizanavimo dieną, kai norėjo išgelbėti brolį. Nors ir nenupasakojamu įniršiu jis tada tai daręs, brolio išgelbėti nepavykę.
Kilo kiti bendražygiai. Vadas pranešė vyrams jog reikės vykti į kitą vietą, susitikti su apygardos vadu. Vyrai tvarkėsi uniformas, juk ne šiaip į kovą reikėjo eiti, o su pačiu apygardos vadu susitikimas laukė.
Į paskirtą vietą atvyko naktį, buvo palydėti į apygardos vado Žaliojo Velnio žeminę. Sveikindamasis jis spaudė kiekvienam ranką. Ilgiau pastovėjo prie Pilkojo Vilko ir kreipėsi į jį vardu:
- Ikarai kada užgis tavo žaizdos?
- Išgysiu vade, ir greitai, jei leisite man namus aplankyti.
Iš pažįstamo miško jau išeita. Peršokama tvora, ir kaip miela eiti gimtosios sodybos žeme. Už kluono amtelėjo šuo, bet buvo pašauktas vardu ir glostomas džiaugėsi, taip seniai matytu namiškiu, išlindo katinas, ir tas nebuvo pamirštas ir juo pasidžiaugta. Beldė į langą: „mama, mama „ – kuždėjo taip tyliai, kad kažin ar troboje buvo galima tai išgirsti, bet mama išgirdo, įleido.
Motina verkė ir glostė galvą. Tėvas vis žiodavosi kažką sakyti, bet vis neištardavo. Kalbėjo tik motina: „kam tu taip Ikariuk, vienas priešus puldinėji, visos apylinkės jau skamba, ir savęs pagailėtum ir mūsų senų, brolio iš mirusiųjų jau neprikelsi“.
- Motin, denk stalą, - pagaliau žadą atgavo ir tėvas.
Ragavo visko, tėvas buvo pasiustas vandens, Ikaras taip norėjo atsigerti gimtųjų namų vandens. Pasistiprinęs apėjo visas sodybos kertes, nežinia kada vėl sugrįš, skirtis nenorėjo, bet žinojo, kad jau neturi kito pasirinkimo.
Sugrįžęs į mišką vėl tapo Pilkuoju Vilku, ir vyrai džiaugėsi jį matydami. Sužinojo dėl ko teko jungtis keliems būriams, gretimose apylinkėse partizanaujantys vyrai taip pat jungėsi, naktį puls miestelį.
Parako kvapas maišėsi su naktimi, taip dar labiau ją sodrindamas, miestelis buvo užimtas. Ir trumpam kol jame bus partizanai buvo iškelta trispalvė. Išeidami partizanai ją vėl pasiims.
Pilkasis Vilkas žadėjo pasimėgauti ramybe, bet Žaliojo Velnio buvo iškviestas į bažnyčią.
Bažnyčioje laukė kunigas, keli neuniformuoti vyrai ir Žaliasis Velnias, kuris ir kreipėsi į Ikarą:
- Tavęs laukia svarbi užduotis, reikės nusigauti iki Lenkijos sienos. Teks atsiskirti nuo savo būrio ir iškeliauti su kitais vyrais. Tau, tuoj bus parodytas dokumentas, kurį iki ten turėsi nugabenti.
- Nepriklausomybės Aktas, - išpūtė akis Ikaras, - ne gal ne aš, per daug svarbus dokumentas, bijau pradanginti.
- Tu drąsus vyras, neturėtum pradanginti.
- O kas, jei grės mirtinas pavojus ir negalėsiu jo gabenti?
- Tada paslėpk jį tyloje, - ištarė vienas iš neuniformuotų vyrų.
Kelią kerta mažas upeliūkštis, tik opa ir peršoki, bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. „Šok, šok „ ragina to būrio vyrai su kuriais jis dabar keliauja. Kažkas ne taip, jaučia Pilkasis Vilkas, bet upelis savo lėta srovele, lyg ir pats ragina – tik opa ir peršoki. Jis įsibėga, šoka, kojos netoli kranto, bet vandenyje, kiti vyrai šokdami taip pat sumerkia kojas į vandenį, taip nė vienas ir neperšokęs upeliūkščio. Vyrai juokiasi, naujoką norėję išbandyti, gal jam būtų pavykę, nes niekas nėra peršokęs šio upelio, jis kažkoks apgaulingas.
Kelios savaitės žeminėje, po to būriai jungėsi, užima miestelį, Ikaras patenka į kitą būrį, ir taip su kiekvieno miestelio užėmimu Ikaras vis pereina į kitą būrį ir juda į priekį, miestelio užėmimas tarp kitko, svarbiausia, partizanų vadams buvo perimti svarbų pasiuntinį. Blogiausiai jis jausdavosi, kad kai kurie vadai uždrausdavo jam dalyvauti mūšyje ir jis negalėjo „eiti į ataką“.
Nemažai miestelių jau buvo pereita, būrys sėdėjo pamiškėje, Ikaras žiūrėjo į paukščius, patiko juos stebėti, staiga visas būrys paukščių pakilo ir nuskrido, kažkas negerai smilktelėjo Ikarui. Iš už smilgų viršūnių kilo daugybė kareiviškų kepurių.
- Priešas, - sušuko kažkuris.
Pilkajam Vilkui paskubomis buvo paaiškinta, kad netoliese yra žeminė, kur galima paslėpti dokumentą.
Žeminėje buvo dar viena žeminė, ten jis ir paliko dokumentą. „Paslėpk tyloje“ – prisiminė šiuos žodžius, dvi granatos, žeminė - užrausta žemėmis. Tylu.
Ikaras dar netapatina savęs su tuo kitu mitiniu Ikaru, kuriam nepavyko skrydis į laisvę, jis vėl ryžtingai „eina į ataką“, tik padėti jau nebėra kam. Daugybė, daugybė kulkų, pakerta ir jį.
Kai partizanų sumaitoti kūnai, tarp kurių bus ir Ikaro kūnas, gulės kažkokio miestelio pagrindinėje aikštėje, tyla jau bus kai ką paslėpus ir akylai saugos.


kitaip














