Senelis prisimena karą...

  1939 metų rugpjūčio pabaigoje atvykau į Ukmergę mokytis. Man tada buvo penkiolika. Rugsėjo pirmąją pasitikau A.Smetonos gimnazijoje. Ši diena buvo pati įsimintiniausia iš visų rugsėjo pirmųjų, kokias man teko išgyventi: sužinojau, kad Vokietijos kanclerio Hitlerio vadovaujama kariuomenė užpuolė kaimyninę Lenkiją. Karo šmėklos alsavimas netrukus pasijuto ir Lietuvoje – sutriuškintos Lenkijos kariuomenės likučiai bėgo nuo vokiečių į Lietuvą. Jų nemažai atsibastė ir į Ukmergę. Siaubinga buvo stebėti suvargusius kareivius ir karininkus, kurie, persmelkti baimės ir drebančiom kojom, slinko
į miestą. Teko matyti karininkus, važiuojančius automobiliu, kurio vienas ratas buvo vien tik stebulė ir sulankstyti stipinai. Be galo stebėjausi kaip galima važiuoti su tokiu „ratu”.
  Atvykusių Lenkijos karių gyvenimas buvo suvaržytas, bet daug geresnis už nelaisvėn pakliuvusių karių. Lenkijos karininkai buvo patalpinti J.Basanavičiaus pradžios mokykloje. Joje taip pat buvo sandėliuojami dviračiai, dujokaukės ir kita ginkluotė. Kariai galėjo eiti į miestą tik su ginkluota palyda. Tokia apsauga buvo suformuota iš vyresniųjų gimnazijos klasių moksleivių. Į ją buvau įtrauktas ir aš. Mano ūgis tada siekė maždaug 180 cm, o šautuvo ilgis buvo 130 cm. Atrodžiau velniškai juokingai, kai reikėdavo palydėti karininkus į miestą pavalgyti ar apsipirkti. Teko saugoti ir pradžios mokyklos klasėse sukrautą karo amuniciją.
  Rugsėjo pabaigoje man leido grįžti į gimnaziją tęsti mokslų.
  Taigi prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas. Lenkijos vakarinę dalį okupavo vokiečiai, o rytinę su Vilniaus kraštu – Tarybų Sąjungos kariuomenė. Netrukus jai buvo įsakyta grąžinti Vilnių ir jo kraštą Lietuvai. Ta proga gimnazijos vadovybė sušaukė visus mokinius į salę, kurioje vykdavo švenčių minėjimai, koncertai bei šokiai. Gimnazijos direktorius, pranešęs apie Vilniaus grąžinimą, tyliu balsu konstatavo liūdną faktą: Vilnius mūsų, o mes rusų. Šie žodžiai pagrįsti tuo, kad už Vilniaus sugrąžinimą į savo kraštą turėjome įsileisti tam tikrą sovietų kariuomenės kontingentą. Labai džiaugiausi dėl Vilniaus grąžinimo, todėl su pakilia nuotaika kelis kilometrus lydėjau savo brolį, žygiuojantį Gedimino pulko karių gretose į išsvajotą miestą. Žygiavau greta jo, vilkdamas lengvąjį kulkosvaidį ant savo gležnų pečių. Vilnius man paliko didžiulį įspūdį, ypač Gedimino pilis. Su broliu nusifotografavome ant pilies kalno. Be galo malonu buvo aplankyti Vilniuje gyvenančius giminaičius.
  1940/1941 mokslo metai bėgo gimnazijoje, reformuotoje į vidurinę mokyklą. 1941 metų birželį laikiau abitūros egzaminus. Po pirmojo, lietuvių kalbos egzamino, pirmą kartą gyvenime išdrįsau užeiti į alaus barą, bet mane pastebėjo lotynų kalbos mokytojas ir iš to baro išvijo, pareikšdamas, kad kol vyksta egzaminai, aš vis dar esu moksleivis ir lankytis tokiose vietose man draudžiama. Taip ir liko stovėti ant stalo pilnas neparagauto alaus bokalas...
  Birželio 21d., šeštadienį, išlaikiau paskutinį rusų kalbos egzaminą. Visą  tą savaitę per Ukmergę Kauno link žygiavo tarybinės armijos kolonos. Dar ir dabar prieš akis stovi pontoninių tiltų elementai–plūdės, patalpintos automašinose. Nenujaučiau, kad birželio 22d., sekmadienį, karo kančios prasidės ir mūsų krašte, nors dar prieš porą savaičių sklido gandai apie karą. Sekmadienį, tradiciškai, stadione turėjo įvykti bėgimo rungtynės, o pirmadienį vidurinės mokyklos baigimo atestatų įteikimas. Ta žaibiška karo pradžia viską sujaukė. Dar ryte Ukmergės vykdomojo komiteto pirmininkas iš balkono paskelbė, kad tarybinė armija kaunasi Rytprūsiuose, o pavakary prie milicijos sustojo automašinos, kuriose buvo apsiginklavusi automatais Tarybų Lietuvos vyriausybė. Ji traukėsi iš Kauno. Suvokiau, kad neužilgo čia pasirodys vokiečiai. Praslinko pirmoji karo meto bemiegė naktis. Pirmadienio rytą mano klasės draugai, du žydukai, atbėgo pas mane ir liepė trauktis iš Ukmergės į savo gimtąjį miestelį Giedraičius. Taigi, trise, taip ir nespėję pasiimti mokyklos baigimo atestatų, išdūmėm namų link. Ant Šventosios tilto susitikome mokyklos draugą. Jam buvo liepta saugoti tiltą. Jis siūlė mums pasilikti su juo, bet staiga prie malūno pasirodė vokiečių naikintuvas su šaudančiu kulkosvaidžiu ir vos nepasiuntė mūsų į aną pasaulį. Ačiū Dievui spėjome pabėgti ir pasislėpti už netoliese buvusio namo. Netrukus pratęsėme savo kelionę namo. Visą kelią, daugiau kaip 40 kilometrų, slapstėmės krūmokšniuose nuo praskrendančių vokiečių lėktuvų. Matėme vokiečių ir tarybinių lėktuvų kautynes virš savo galvų. Giedraičių man tada pasiekti nepavyko, nes kryžkelėje, esančioje 1,5 km nuo tėviškės, sutikau savo mamą, važiuojančią į Balninkų kaimą pas tėvelį.
  Atvykęs į Balninkus, po kelių dienų gavau žinią apie klasės draugų sušaudymą. Po karo mačiau juos iškastus prie Giedraičių esančiame pušinėlyje perlaidojimui. Jie buvo beveik nuogi, nes buvo užkasti nurengti. Viena iš jų motinų, išsislapčiusi nuo tokios pačios lemties, atpažino savo sūnų iš glaudžių.
  Vokiečių okupacija septyniolikamečiams ir vyresniems buvo labai grėsminga. Nuolat grėsė galimybė būti pagautam į vokiečių kariuomenę. Lietuvos jaunimas įvairiais būdais išsisukinėjo nuo jos. Į pavojų  patekau ir aš, kai atvykau į Vilnių dirbti. Pragyventi buvo labai sunku. Vilniuje lietuviai, būdami mažuma, vieni kitiems padėjo. Dirbantieji įmonėse ar parduotuvėse tarpusavyje keitėsi turima produkcija. Aš su broliu dirbau alaus darykloje ir už alų gaudavom žibalo, duonos ir kitų produktų.
  1942 m. rudenį įstojau į Vilniaus universiteto Fizikos–matematikos fakultetą.  1943 m. vokiečiams uždarius  universitetą ir iškilus grėsmei pakliūti į vokiečių nagus, pasitraukiau iš Vilniaus ir grįžau į Balninkus. Ten gyvenau kurį laiką ir  ruošiau mokinius į aukštesnes klases.
  Artėjant karo frontui iš rytų, pasitraukiau su mama iš Balninkų pas dėdę į kaimą. Čia išsikasėme bunkerį, kuriame slėpėmės. Nakties metu netoli mūsų bunkerio, mums negirdint, tarybiniai kariai įrengė minosvaidžių pozicijas. Netikėtai ryte iš tų pozicijų buvo apšaudyta netoliese besitraukianti vokiečių kolona. Mūsų laimei didelių grumtynių nebuvo, o jei būtų buvę, tai mūsų klojimas, kuriame buvo iškastas mūsų bunkeris, būtų buvęs padegtas ir nežinia, ar būtų pavykę mums išsigelbėti.
  Tokia mano šeimai buvo karo pabaiga, nors vakaruose jis dar tęsėsi 11 mėnesių.