Tikriausiai invalidas

Maži berniukai kieme žaidė karą. Į jų žaidimą įsitraukė visi. Jie pasiskirstė dviem komandom ir šaudė vienas kitą. Kiekvienas turėjo ginklą. Tai buvo privalu! Be ginklo tu iškart žūsi, todėl gali neturėti šalmo, batų, rankų, bet ko, tik negalima neturėti ginklo. Kaikas įsigudrino net prisisiūti kelis pirštus, už kurių pasikabindavo kulkų juostas.
Berniukas vardu Mantas, pasislepė už krūmo, bet nemanė ten pasilikti. Ten jis buvo labai pažeidžiamas, pasiekiamas kulka net iš trijų pusių. Mantui reikėjo greičiau iš ten nešdintis. Jis pamatė Igną, prisišliejusį prie šiaurinės namo sienos, kuris glaudė prie krūtinės du 6mm revolverius ir pro namo kampą stebėjo priešo teritoriją. Mantas tvirčiau suglaudė automatą Kalašnikovą ir ėmė šliaužti jo pusėn.
- Matai ką nors? – jis paklausė atsistojęs ir taip pat prisišliejęs prie sienos.
Ignas vienu revolveriu parodė į Domą, šliaužiantį tvoros pakraščiu.
Domas buvo stambokas berniukas ir niekada nepasižymėjo taiklumu ir vikrumu. Jis buvo nuostabus taikinys. Beto, aplink daugiau nesimatė priešo pajėgų, todėl berniukai šoko jo pusėn.
- Mirk, kvaily! – bėgdami rėkė ir taikė į jį.
Domas atsistojo ir bandė pabėgti, bet bėgimas buvo ne jo jėgoms. Po akimirkos jis buvo pašautas ir gulėjo ant drėgnos, rasotos žolės. Nugaroje matėsi nedidelė skylutė iš kurios bėgo upeliukas kraujo, panašaus į ketčupą.
-    Eh, gražiai nukrito, - nusijuokė Mantas ir dar šovė į pakaušį. Kontrolinis šūvis, kaip jį vadina. Pliūpstelėjęs kraujas pateko berniukui ant kelnių ir jis nusikeikė.
-    Kas čia per žodžiai, Mantai! – supyklusi riktelėjo mama.
-  Atsiprašau, aš išsipurvinau kelnes ketčupu, - nusiminęs pravebleno jis ir, kaire ranka pagriebęs šakutę, ėmė krimsti makaronus. Dešinę ranką vis dar laikė ant Kalašnikovo gaiduko, nes kaip jau sakiau, kare ginklo niekada negali paleisti.
-  Tu visuomet randi kur išsipurvinti, - pasipiktinusi ištarė mama ir toliau kibo į maisto gaminimo darbus. Ji skuto bulves ir pjovė mėsą. Tuo pačiu metu. Nieko čia keista. Kaip jau sakiau, kaikurie žmonės prisisiūdavo pirštus, kad daugiau amunicijos galėtų panešti. O mamos buvo ypač išradingos. Šiai, pavyzdžiui, irgi neužteko dviejų rankų viskam. Juk jai reikėjo ir skalbti, ir gaminti maistą, ir tvarkytis. O kur dar svarbiausia – nešiotis ginklą! Todėl ji buvo prisisiuvusi dar dvi rankas. Dabar ji galėjo ir skusti bulves, ir pjauti mėsą, ir maišyti puodą pistoleto-kulkosvaidžio galu tuo pačiu metu.
Berniukas pažvelgė pro langą. Ten žmonės toliau žaidė karą. Kieme pasirodė kaimynų mergaitė. Kokių šešerių metų. Vakar ji taip pat buvo čia. Ji už ausies tempė meškiuką, o tas valė savo minkštu kailiuku asfaltą. Šiandien jos rankoje matėsi šautuvas, kurį ji taip pat tempė už gaiduko auselės, o tas valė asfaltą. Mergaitė ėjo labai lėtai, todėl po akimirkos prie jos pribėgo susijaudinusi mamytė ir liepė jai paskubėti. Mama rankoje irgi turėjo šautuvą, todėl mergaitė griebė už dvivamzdžio ir buvo nuvesta šalin.
Po akimirkos jaunasis karys jau vėl buvo lauke, vėl bėgiojo su draugais ir vėl šaudė priešus. Jų būrys turėjo gerą taktiką: Mantas, Ignas ir Natas puolė iš pietų pusės, o Jonas, Mindaugas ir kitas Ignas puolė iš vakarų. Rytuose buvo namo siena, o šiaurėje aukšta tvora, todėl priešai buvo apsupti. Užvirė tikra kova. Nenaudėliams dar padėjo snaiperis. Jis buvo kažkieno tėvas ir šaudė pro antro aukšto langą. Jis buvo pašautas kokius tris kartus, bet niekaip nenorėjo prisipažinti, kad yra pašautas. Na, bet jo pagalba neatnešė svarių rezultatų. Priešai silpo. Galiausiai tereikėjo vienos granatos viskam užbaigti, bet tada į mūšio vietą įsiviržė senukas. Jis ramiausiai kėblino takeliu, kertančiu karo lauką. Mantas įsižiūrėjo... Į vieną jo ranką buvo įsikibęs mažas berniukas, antroje jis laikė nedidelį ąžuoliuką. O trečioje rankoje buvo ginklas. Nors ne... trečios rankos išvis nebuvo matyti. O kur jis tada laiko ginkla? Juk be jo jis iš karto žus!
Berniukas atsisuko į Igną.
-    Tikriausiai invalidas, - ištarė šis ir iššovė.