Šalis, kuri širdy (miniatiūra)

Lyg žvirbliai baloje maudosi – mane graužia kažkoks keistas jausmas. Jau eilinį kartą klausiu savęs, kas yra Tėvynė?
Žinau, kad tai šalis, kurioje gimiau ir gyvenu. Žinau, kad tai šalis, kurioje visą amžių dirbo mano tėvai ir seneliai....
Tačiau, ar to pakanka?
Pavasarėjančio vėjo dvelksmas jau žadina pumpuruotas medžių šakas. Žiūriu į jas ir suprantu, kad Tėvynė – man brangiausia vieta. Čia – artimųjų kapai... Čia – tiek malonių išgyvenimų, draugų, svajonių.... Širdis džiaugsmingai šokinėja krūtinėje „vartant“ malonius savo praeities puslapius...
Širdis.... Širdis ir Tėvynė? Ką jos turi bendra?
- Medžio šaknys – giliai žemėje, - girdžiu linksmo vėjo šnaresį. Jis persodintas sunkiai prigis... Kaip ir persodinta širdis ne visada ritmingai plaks kito krūtinėje...
- Susimąstau... Švysteli išganinga mintis: „Šalis, kuri širdy – yra Tėvynė“...
Ne, teisingesnės sąvokos tikrai jau nerasiu.....