Myliu Tave, Lietuva

Myliu tave, Lietuva.

Ispanija. Guliu paplūdimyje ant savo nudėvėto gulto ir žiūriu į jūrą. Niekaip negaliu suprasti, kodėl ji man atrodo kažkokia keista. Juk per trejus metus jau pripratau prie visko: ispaniško temperamento, savo kambario žydrais tapetais, kurį vis žadu atnaujinti, bet taip niekad ir nerandu tam laiko, pripratau netgi prie savo boso, kuris dingsta savaitėms ir užkrauna visus savo darbus ant mano pečių ir už tai ne tik nesumoka, bet ir nepadėkoja. Tik niekaip negaliu priprasti prie jūros. Ji kažkokia ne tokia, kokia turėtų būti jūra – pernelyg žydra ir skaidri, vangi ir visai nebanguota. Ne, šita jūra netikra. Jūra turi būti galinga – turi jos trokši ir bijoti tuo pat metu. Ji turi būti kaip moteris, žinanti savo vertę, – gali tikėtis iš jos bet ko.
Nusuku žvilgsnį ir imu tyrinėti smėlį. Ir jis kažkoks netikras. Kuo atidžiau apžiūrinėju kruopeles, tuo labiau jos mane erzina. Imu pilstyti jas iš rankos į ranką, bet man ima darytis negera, net atgrasu. Susikraunu daiktus ir greitai nužingsniuoju paplūdimiu namų link.

Švedija. Sėdžiu mažytėje jaukioje lauko kavinėje Stokholme ir stebiu žmones. Nieko įdomaus išskyrus jaunuolių porelę ant suoliuko kiek tolėliau. Jie glosto vienas kitam rankas ir tyliai šnibždasi. Atrodo tokie įsimylėję ir tokie nuoširdūs. Ir man pasidaro liūdna – kada aš paskutinį kartą mylėjau? Skaičiuoju savo meilužius, sužadėtinius ir eilinius dūsautojus, kuriuos man gyvenimas pametėjo per paskutinius penkerius metus. Hm... nei vienas nesukelia jokių emocijų. Ir tik kažkoks keistas ir liūdnas šiurpuliukas nubėga kūnu ir spusteli širdį, kai prisimenu tą, kurį taip seniai palikau ten, iš kur taip troškau ištrūkti – namie.

Jungtinė Karalystė. Vasario pabaiga ir jau viskas aplinkui darosi žalia – niekaip negaliu prie to priprasti. Su draugėmis keliaujame į traukinių stotį siaurute gatvele. Pro tvorą iš kiemo į gatvelės pusę svyra ilgos šakos, lipte aplipusios baltais žiedais. Stabteliu ir paliečiu vieną žiedelį. Mano draugė vokietė irgi stabteli ir sako:
-Ar žinai, kad tai vyšnia?
Sumurmu, jog juokinga, kad ji manęs to klausia, bet visą kelią iki stoties negaliu nustoti galvoti apie tą medį. Negi tai vyšnia: tokia tiesi, be nei vieno gumbo, kone idealiais žiedeliais? Žinoma, kad vyšnia, bet kodėl ji man atrodo tokia keista ir pernelyg dirbtinė.
Sėdint traukinyje išsitraukiu užrašų knygutę ir iš jos iškrenta nuotrauka, prieš gerą dešimtmetį daryta močiutės sode. Nuotraukoj – vyšnios, ir jos kitokios. Jos žydėjo kitaip – savotiškai, kreivai, neidealiai, bet taip gražiai.

Nusileidžia lėktuvas ir žmonės stumdosi, kas pirmas išlips. Aš sėdžiu ir laukiu – man nėra kur skubėti. Nužengiu nuo paskutinio laiptelio, paliečiu žemę ir, rodos, kažkas viduje ima šokti, dūkti, verstis kūliais ir apkabina kiekvieną sutiktą žmogų, bučiuoja žemę. Bet aš einu lėtai, ramiai ir santūriai – juk mes tokie, mes santūrūs.

Sėdžiu ant savo lovos krašto, vienintelės lovos, kuri kada nors buvo tikrai mano, ir rodau tėvams nuotraukas iš vietos, kurią paskutinius trejus metus vadinau savo namais. Tuomet iš kitos vietos, ir dar kitos... Ir taip – 5 šalys, penki būstai, penki gyvenimai. Bet nei vieno tikro, nei vieno savo.
-Kur toliau? – paklausia mama, bet aš tik papurtau galvą.