Kitoks Kitaip

Punktyrais trūkinėjantys išliaupsinti darnos turėklai,
Kimbuos į juos sparnais, neturinčiais delnų ir pirštų,
Nugairintas, sutrūkinėjęs šarvas tau – minčių padėklais,
Kuriais aš atnešu save lyg uogų marmeladą tokį tirštą.

Ginkluotos akys šaudo grimo spinduliais tikroj tikrovėj,
Tai mėlynos, tai juodos, dengtos – uždengtos ir gyvos,
Stygom netrūkstančiom iriuos per grakščią pieno srovę,
Be kaustančių žievių, be tvarsčių, laisvas, baltas, tyras...

Didžiulę lėkštę vynuogių žalių, skanių, lietum prisirpusių,
Nešu į šiaurę, į pietus. Kad rastum jas, kad nukryžiuotum,
Spalvotais parašiutais leiskimės nuo uždangų ištirpusių,
Tam, kad nukristi ten, kur mintys burbulais – nebegalvotum.

Nulupsiu kailį žvilgantį, numausiu švarką savo miestui,
Tegul pasimeta, gal išsigąsta – raudonuoja, garsiai dūžta,
O gatvės virsta pasimatymu, teptu gardžiausio sviesto,
Nuogybė apsirengusi madingais rūbais lūžta – auga – lūžta.

Ateis pavasariai gražiausiais pagyrimo raštais grojantys,
Punktyrai virsta linijom. Sparnai delnais ir pirštais pinantys,
Tos akys, tokios akys, gydančios, blakstienom plojančiom,
Sukarpęs savo dieną, mėnesį, metus. Aš laime, savo laime lyjantis...