Nereikia būti paukščiu kad skristum

Pravertas juodas lagaminas guli sau ant lovos. Aplink pilna visokių laikraščių, žurnalų, taip pat šalia stovi iki pusės nuogas vyriškis ir žiūri tuščiu žvilgsniu. Rodos, ir dangus apimtas tokios pat slogios nuotaikos: nei spindulėlio saulės, vien tik pamažu kažkur aukštai plaukiantys monotoniški pilki debesys, primenantys antklodę, ant kurios guli lagaminas. Taip pat ten galima rast praverstą dienoraštį:,,... prieš iškeliaujant visai, norėčiau paskraidyti, pavirsti paukščiu, kaip šitame sapne. “

Marius kaip tik šiandien ruošiasi keliauti. Lėktuvo bilietai į Londoną, o iš ten į Niu Jorką jau nupirkti prieš kelias savaites. Suplanavo kokius drabužius ims su savimi. Pranešė geriausiems draugams, kad nelauktų bent artimiausią mėnesį. Šie bandė daugiau ar mažiau atkalbinėti jį, klausinėjo, ar tikrai to nori, ar jaučiasi atsigavęs po šeimos nelaimės. Mat beveik prieš metus Mariaus tėvai, brolis ir mylimoji žuvo autoavarijoje važiuodami į sodą, kuriame jis jų kaip tik ir laukė atvykęs anksčiau savo mašina. Iš tėvų liko nemaža suma, prie to prisidėjo draudimo pinigai.,, Man reikia iš čia išvažiuoti, kurį laiką padirbsiu Amerikoj, noriu pakeisti aplinką, prasiblaškyti... “

Žvelgdamas į tą tuščią lagaminą, Marius vėl pajuto, kaip širdį bado adatos, pajuto tą pačią tuštumą, kurią kartu su pinigais gavo dovanų nuo likimo. Vos praėjus šokui, apniko gilus juodas liūdesys, depresija, rytais kūnas drebėjo nuo ledinio šalčio viduje, vakarais kamavo mintys. Galiausiai liko ši tuštuma, kuri tvirtu teisėjo, skelbiančio nuosprendį, balsu, tiesiog konstatuoja:,, Tu nieko neturi, nieko nebeliko“. Nepasiūloma jokių alternatyvų, patarimų, nei vieno skambučio, nes nebėra kam skambinti.

Žvilgtelėjęs į sieninį laikrodį, Marius suprato, kad turi paskubėti, jei dar nori spėt į lėktuvą. Greit sumetė porą komplektų drabužių, kedus, kelias knygas, sąsiuvinius, kažkokį indelį, artimųjų nuotraukas. Nuo pat tada, kai čia atsikraustė, niekada nebuvo išvykęs iš šių namų ilgiau nei trims savaitėms, todėl prieš pat išeinant pajuto pareigą su jais atsisveikinti. Marius neištarė nė žodžio, tiesiog trumpai pastovėjo užsimerkęs, bandydamas pajusti namų kvapą. Bananai, gvazdikėliai, jazminai.,, Mira beveik kasdien degindavo smilkalus“. Jam irgi patikdavo įvairūs egzotiški ir paprasti gėlių kvapai. Pastebėjęs, kad mintys krypsta ne visai ten, kur dabar norėtų, užsimetė paltą, pakėlė savo lagaminą ir išėjo.

Oro uoste labai panašiu į minėto teisėjo šaltą toną balsas per garsiakalbius pranešė, kad skrydis Vilnius-Londonas atidedamas dviems valandoms. Keleiviai prašomi nesijaudinti, nes tai menkas lėktuvo gedimas, kuris greitai bus pašalintas. Jie atsiprašo dėl sukeltų nepatogumų. Priešais Marių prie kavos aparato stovinčiai moteriai baltais garbanotais plaukais iš rankų krenta puodelis ir garuojantis skystis lėtai liejasi ant jos kailinukų.

- Gal jums padėti? – paklausia Marius, ir pastebi, jog jos plaukai labai panašūs į Miros, stebėtinai panašūs, - aš... aš turiu nosinaičių. Tuoj ištrauksiu.
- Nereikia. Ačiū, aš turiu savo, atsiprašau, turiu bėgti.

Vis dar pamažu tekėdama kava pasiekia juodus aksominius Mariaus batus ir jis tarsi pajutęs tai, žengteli atgal. Bet dabar jis nemato nieko. Pamano, jog kas nors tai galėtų palaikyti blogu ženklu: lėktuvo gedimas, krentantis kavos puodelis. Kas toliau?  Jis nusišypso, nes mano, jog netiki prietarais, visada ginčijosi dėl to su Mira.,, Šiaip ar taip, vis tiek neturiu ką prarasti“, šypsena pasislepia. Pasirodo oro uosto šlavėja su kibiru vandens ir šepečiu. Ji valo išpiltą kavą ir nuo batų padų paliktus šlapius pėdsakus, įmeta plastmasinį puodelį į šiukšliadėžę. Marius įmeta keletą monetų ir užsisako kavos su pienu.

Lėktuvas pakilo nuo žemės. Marius pastebėjo, kad įlipo ir toji moteris, bet po to ją pametė. Prisiminė, jog dar niekada neskrido. Iki šiol tai buvo tik paukščiams suteikta privilegija. Skaitydamas Miros dienoraštį kartais kiek baugščiai apsižvalgydavo, vis dar nejauku buvo jį laikyti rankose atverstą. Galbūt ji įsižeistų, gal būtų geriau ir jį sudeginti.,, Gyvenimas pakankamai ilgas, bet jį verta gyventi tik dėl tų trumpų akimirkų. Yra dalykų, kurių per visą gyvenimą neverta daryti nei karto. Niekada nesiruošiu mirti savo noru. “ Atrodė, lyg ją būtų apėmusi mirties nuojauta.

Lėktuvas nusileido naktį.

Niu Jorko valstijos hidroelektrinė, esanti šalia Niagaros krioklio yra įsikūrusi 106 metrų aukštyje. Tokių apžvalgos aikštelių pakankamai reta. Marius, kaip ir planavęs, pirmąją dieną JAV aplankė būtent šią vietą. Atsistojęs prie turėklų pasistatė juodąjį lagaminą. Kurį laiką jis tiesiog atsidavė gamtos grožiui, netgi šiek tiek apstulbo nuo šio gamtos gaivalo – didžiulė vandens galia, persiduodanti per vaizdą, garsą, net oda pašiurpsta. Žmonės turėtų atrodyti visai bejėgiai prieš tokią galią, bet kažkaip sugebėjo ją prisijaukinti, pajungti savo tikslų siekiams. Jei nori, jie sugeba daug daugiau nei patys mano.

Apsipratęs ir atsitokėjęs Marius prisiminė dėl ko čia atvyko. Lagamine buvo įdėtas tik vienas indelis, kurį jis ir išsitraukė. Tada atsuko dangtelį, pažvelgė vidun; lūpos liūdnai šypsojosi. Vėjyje besiplaikstant plaukams Marius apvertė indelį lėtai krentantiems pelenams tardamas,, Skrisk“. Po to stebėjo, kaip vėjas išnešioja juos į visas puses, ir pasijuto lyg būtų arčiau to, kas vadinama laisve. Tokia tikra, jog beveik apčiuopiama. Tuomet užsimerkė ir giliai giliai įkvėpė.