Rašyk
Eilės (72433)
Fantastika (2182)
Esė (1493)
Proza (10249)
Vaikams (2479)
Slam (49)
English (1094)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 29 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Raibuliuojančios tirpstančio sniego jūros bangose - saulės takas, raudonas it kraujas, srūvantis iš praskeltos kaktos per pavasarinio (iš tikro būtų galima sakyti rudeninio, spalviškai tai neturi skirtumo) purvo spalvos veidą. Užburtas takas. Šaukiantis pasinerti į karčias Negyvųjų jūros bangas, svaiginančias, visa pasaulyje priverčiančias užmiršti bangas, tik ir tykančias, kol mes prarasime pusiausvyrą, nebejausime ribos ir paskęsime, ir pasinersime į tamsią valios lavonų gelmę.

Šiandien aš stiprus. Žvelgiu į savo neoninę saulę ir jos nekenčiu. Visada jos nekenčiau, tačiau kas dieną kaip Ikaras bėgdavau nuo savo kančių ir skrisdavau į ją. Kas dieną vis tas pat: išskleidžiu sparnus, įsibėgėju ir sudie išnaudotojai! Sudie sargai – nebegrįšiu! Skrendu į Saulę! Sudie šalti veidai, neleidę man degti, sudie! Kas dieną nekantriai sulaukęs, kol pirmame aukšte atsidarys lifto durys, iš šio tarybinio rezervato tiesiu taikymu iššaudavau į mūsų neoninę Saulę... Bet vaškas... Ir vėl, šalta, ką tik ištirpęs sniegas, Negyvųjų jūrą.

Šiandien viskas bus kitaip. Daugiau nė lašo. Nebeturiu ką prarasti, nes šiandien viską ir praradau. Šįryt patekėjo tikroji saulė. Rytuose, ten, kur tekėjo raudonoji. Ten iš kur kadaise atėjo mirtis. Vienus išpjovė, kitus išprievartavo, trečius užtildė, ketvirtus išvežė, penktiems liepė pjauti, prievartauti, tildyti, tremti, penktus išmokė padlaižiauti, šeštus priėmė gimstančius ir auklėjo, septintus ramino - mirkė duoną degtinėj, vyniojo ją į marlę ir davė žysti: - tšš, vaikeli mik, didžioji tėvynė tave myli. - aštuntus mokė aptarnauti septintus, kai šie pusdurniai užaugs ir visą naktį laukę, drebančiom rankom ateis to, kas juos tokiais pavertė, devintus paskyrė į aukštus postus, kur šie turėjo daug įtemptų susitikimų, po kurių ryte plyšta galva, dešimtus bandė sustabdyti ir neturėdami teisės šauti daužė automatų buožėmis, taip sakant išbuožino, vienuoliktiems leido patikėti, kad viskas baigėsi, dvyliktus... Juos pavertė tokiais kaip aš. Visų vienuolikos giminaičiais, mokiniais, kaimynais. Dvylika brolių juodvarnis apsupo.

Tai nesvarbu, tai praeitis. Tai aprašė rašytojai dabar jau sugraužti moderniųjų cinikų. Pasirodo, šie rašytojai net ne menininkai... Vagie, skaitantis mano dienoraštį, įsimink – TAI - NE MENAS! Ne menas ir banali trečia pastraipa. Pripažink juk tikrai taip pagalvojai. Manei sau „pradėjo perspektyviai, naudojo gražius įvaizdžius, bet čia... kiek gi galima apie tai kalbėti... “, nusivylei... Ne? Tuomet nieko nesuprasi, tuomet esi geras žmogus...

Jei vis dar skaitai (dienoraščius žmonės rašo sau, tačiau netikiu, kad netrokšta, jog juos kas perskaitytų), pristatau – prieš tavo akis menininko, kurio dar niekada nebuvo pagavęs įkvėpimas, tačiau turinčio visas žvaigždės ydas ir ligas, tuščias, pilnas melo ir nenuoširdumo dienoraštis.

Renkuosi plunksną. Ir vėl. Iš nelaimingųjų plunksnų krūvos. Vaškuotą. Imu vieną plunksną, žvelgiu į ją ir po truputį išstumiu tuštumą kišdamas į ją savo širdį. Eureka. Skrydis atšaukiamas. Kol kas...

Dabar belieka rašyti. Dabar, kai suvokiau, kad tereikia bakstelėti plunksnos galiuku raudonąją votį ir išleisti supūliavusį neoną tekėti it neatsargiai bakstelėtą kiaušinio trynį, aš pradedu dienoraštį, kurio nepradėjau aštuonerių. Du mėnesius laukiau gimtadienio - progos pradėti – juk negali taip iš niekur nieko. Pamiršau. Pražiopsojau.

Šalia mano patalo, sujaukto ligonio guolio, sėdi susigraudinęs, siera prasmirdęs velnias. Sėdi sumišęs ir susigėdęs, pasiruošęs viską atiduoti, kad tik galėtų atsukti laiką. Bijo, kad pakilsiu, kad paliksiu jį vieną, kad išduosiu. Sėdi ir lieja karčias, skaidrias lyg angliniam filtre skaidrintas ašaras. Velnio ašaras. Lašas po lašo jos tašo mano gyvenimo akmenį. Lašas po lašo vis tekšt tekšt dūžta į mano plyštančią galvą. Maldauju, kad tai pagaliau baigtųsi, bet plunksnomis apsikaišiojęs raudonas indėnas, velnio parankinis (pragėręs visą gentį) laiko surišęs mane kepinant prerijų saulei ir šypsos, matydamas kaip staugiu skausmo perkreiptu snukiu (veido seniai netekau) kiekvieną kartą kai nukritęs lašas vožia per mano ištuštėjusią galvą ir suskamba it milžiniškas varpas. Išėjimo nėra.

Argi tai ne proga? Pabusti ir vis dar jausti tą pūvančios lavonienos kvapą, jausti amžiną kankinio troškulį, nešti ant pečių sunkų varpą, kurį iš liejyklos nešė tuzinas vyrų? Puiki proga paskambinti tuo sušaudytu varpu ir melsti atleidimo, melsti, kad Ji viesulu atskristų pas mane, kad atleistų... Turiu rašyti, kad paaiškinčiau viską, juk pasakyti nesugebėčiau. Turiu rašyti, kad sulaukčiau. Ne, tai ne dienoraštis, klydau klydau klydau. Tai laiškas Tau. Tai laiškas, kuriam parašyti turiu pora valandų. Tai laiškas kurį privalau rašyti pora valandų. Tai laiškas, kuris talpins mano gyvenimą. Tai...

Tik ką čia išpažinti? Žinai pati, ne aš Tave išprievartavau, ne aš Tave laikiau stingdančiam šaltį. Aš tik gimiau iš Tavo nudriskusių įsčių ir liūdnas augau. Atidavei man viską, kas buvo likę, bet man negana.  Norėjau keliauti, norėjau pamatyti jūrą. Pasinerti.

Ir šiandien švenčiu nes paskelbiau savo nepriklausomybę. Paskelbiau, bet kas patvirtins. Gal Tu? Gal priimsi mane smagiai linguojantį:
Geltona spalva – tai saulė,
Žalia - tai Laukų spalva,
Raudona – tai mūsų kraujas,
Kartu

Kam kartinti? Ir tikrai, kam. Gal aš dabar jau eisiu, bet Tu tikėk manimi ir mano nepriklausomybe, nes tavąja seniai patikėjau. Pripažink mane, nes Tu - tai aš, o aš - tai Tu.
2008-03-03 13:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-27 16:38
Bloch Bauer I
Pavadinimas kokio gerumo. :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-12 11:16
Proza i kas
2
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-11 00:36
vilnelė vėl
daugiau dėmesio skiriama vaizdingam kalbėjimui, nei temai. pusėtinas darbas. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-10 13:39
murder in the first degree
Konkursinio kūrinio įvertinimas - 1.

Vistiek, nemanau, kad autoriui svarbūs įvertinimai. Gailesčio? O gal "degeneratyvus menas" - puikiausias komplimentas šito rašinio turiniui? ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-10 13:11
kadugėlis
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-09 15:39
Arūnas Vasiliauskas
6
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-09 12:38
Lietuvė88
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-08 20:58
Phurija
labai labai. stilius kliūva, bet šita vizija šviežia, nuoširdi, nebijanti atvirumo, netgi klišėmis gražiai sužaista ir tikrai išsakytas lietuviškumas. 9
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-08 20:41
6. Forma yra, o ką ja norima pasakyt, deja, sunku sugalvoti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-07 11:30
Viščiukų princesė_Inter corda
Oho. LABAI. Prisipažinsiu, nuo trečios pastraipos galvojau, kad tik taip toliau, bet jūs pasukote kitu keliu, kuris net geresnis. Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-06 15:48
ceegle
8
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-03 14:00
nep
nep
Kaip Liurbiui  - ki bus pats tas, gal šūstras liks :DDD
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą