Iš vieno su upe — 5

4. Paskutinis kartas
Jau Antanas mokėsi aukštojoje. Visai baigėsi atostogos. Buvo laiko tarpas, kai dar pakankamai šiltas upės vanduo ir besibaigianti vasara viliote vilioja nusiplauti dienos prakaitą, atsivėsinti. Brolis tada jau buvo įsitaisęs pirktinę meškerę. Pavakariu, išeidamas į paupį, dėl viso pikto Antanas užsimetė ją ant peties.
Pieva tą popietę jau kvepėjo grynu rudeniu. Gyvulių nebeėdama šūdymių žolė kėpsojo beveik visoje lankoje. Virš jos, pririštų karvių lenciūgų aplaužyti ir nutrempti, lyg kokie vasaros negandas atlaikę paklydėliai, vėjelio linguojami dar žvalgėsi į šonus išstypę ir gyvulių nemėgstami aitrieji vėdrynai. Ant nulenktų ir palaužtų viršūnėlių vienur kitur dienos šviesoje rudens drėgnumu ryškiai žvilgėjo geltonas, viduryje ūseliais pasišiaušęs ir vasaros ilgesiu atsiduodantis jų žiedelis. Lankos žolė jau buvo išsekusi, sustirbusi, o smilgų stiebai jau skaudžiai palūžę ir nugeltę. Tos vietos, kur gyvuliai žolę dar ėdė, buvo nugraužtos iki pat žemės. Ir beveik mikroskopiškai maži, kryželio viršūnę primenantys baltojo dobilo lapeliai dar rodė, kad lankos žemėje yra gyvybės, kad ji visai dar neužgesusi.
Upės vagą apaugę karklai ir alksniai nelingavo, o jų savo vasarą atgyvenę lapai buvo susiraukšlėję, kieti. Kai kur iš kraštų ir vidurio į juos jau graužėsi negyvas rudėsis. Priėjus arčiau ir sujudinus karklynus, lapai sausai sučežėdavo ir aplinkui nusismelkdavo aštrus ir pažįstamas karklo žievės kvapas. Antanui jis buvo malonus, nes priminė seniau praėjusius rudenis, kai po pamokų lėkdavo į paupį pinti bulvakasinių krežių. Vakare parsinešdavo talpų, iš žalių vytelių nupintą sunkų pilvūzą, kurio kasmet labai reikėdavo dėti kasamoms bulvėms.
Dabar paupys kvepėjo karklais, stirksojo nenugraužtomis berustančiomis žolėmis, tolimesniuose vingiuose švytuliavo tamsžaliais krūmų ir medžių kupolais. Žolynų ir medžių spalvos jau buvo prigesusios, pro jas, kaip vakaro ūkas, mušėsi pilkas rudumas ir nusiautėjusios karštos vasaros ramybė.
Atėjęs prie upės, Antanas šiltame ir giliame vandenyje nusimaudė, o paskui, braukdamas nuo antakių ir blakstienų vis nenudžiūstančius vandens lašus, patraukė ieškoti žvejojimui patogaus duburio. Rado. Nors medžių šešėliai ir tamsino vandenį, tarp gilaus duburio ir skersai upės suvirtusių karklynų buvo šioks toks raudžių judėjimas. Ištekantis vanduo greitokas, bet, toliau į duburį užmetus meškerės kabliuką, jis iki karklyno, apskaičiavo, atplauks per kokias tris minutes. Jeigu kibs, pagalvojo, sugavimui tiek laiko turėtų užtekti. Įsirėdė tarp jau sėklas subrandinusių ilgų šunažolių ir, prie vandens aukštai išstypusių ir jau nužydėjusių vingiorykščių. Jų aitrus kvapas priminė ne tik lanką, bet ir paupį supančius šaltinius, pievoje išsiliejusius prūdelius, upės atvašynus, kur slėnesnėse paupio vietose augo visokiausi vandens augalai. Einant per juos basa koja klimpdavo į juodą burbuliuojantį dumblą.
Saulelė jau suko vakarop, bet tarp vystančių žolynų buvo tvanku ir šilta. Nedavė ramybės piktos ir atkaklios rudens musės. Vabalai ir plaštakės taip pat skubėjo dar pasidžiaugti, dar norėjo pasiausti ir pagyventi, nes tai jau buvo paskutinių vasaros dienų šiluma. Pailgi ir sustingę vakarų dangaus debesėliai užstojo saulę ir visokiausiomis spalvomis švytėjo erdvioje mėlynėje, o kai pro jų properšą prasiskverbdavo spindulys, švyturiuodavo visa properša. Pats debesėlis papilkėdavo ir visai nusiminęs užgesdavo. Bet pavakario erdvė buvo šviesi ir skambanti, ji tyliai liejosi į prisnūdusią žemę, medžius, upės vandenį, žmogaus ir gyvulio akis. Tartum koks ranka apčiuopiamas daiktas, ji stovėjo čia pat — šildė, akino, skleidėsi, virpėjo, glaustėsi, liūliavo...
Pro parudusias šunažolės varpeles, pro žaliai rudas vingiorykščių sėklų kolonijas, kurios kybojo ant šoninių šakelių, aitriai debesies baltumu ir saulės spindulio aštrumu akino ir šviesuliavo upės duburio vanduo. Kartais jį sujudindavo koks netikėtas kritulys. Tada vaizdas palengva subanguodavo ir sumišdavo, bet ramuma ir vėl apgaubdavo vandens paviršių. Vingiorykščių šakotumas, bei šunažolių varpos kamuolėliai toliau stirksojo blaiviai mėlynoje, vandeny nuskendusioje dangaus gilybėje, švytinčiuose ir saulės užpiltuose debesėliuose. Plataus duburio akis žvelgė į pasaulį pakartotu erdvės ir saulės švytėjimu. Tos akies blakstienos — parudusia žole apaugę krantai. Jos nemirkčiojo, tik kartas nuo karto, sulig vandens bangelės virpėjimu, imdavo ir atgydavo — pradėdavo lūžinėti ir trūkinėti, plaukdavo į vandeningos akies vidurį, kol galiausiai aprimdavo ir vėl viskas grįždavo į savo vietas. Tada duburio rami akis vėl švytėdavo vakarėjančio dangaus rauvėjančiomis spalvomis. O kai Antanas užsisvajodavo ir ilgiau įsižiūrėdavo į tą dangaus gilumu almantį vaizdą — viskas ištirpdavo ir išsisklaidydavo. Tada nei toli, nei arti nematančiose akyse tavaruodavo rudos ir žalios dėmės, kažkur plakdavosi baltos šviesos jūra, bangavo ir sklaidėsi mėlyno dangaus neatslūgstantis tvanas. Jis pamiršdavo, kad sėdi lankoje, kad mėto meškerę, kvėpuoja žolynų aitra, girdi, kaip zvimbia musės, čirškauja aplink skraidantys karklažvirbliai.
Nuo pat ano kranto pro meškerės valą, kaip iš vandens kildama gulbė, plakdamas sparnais ir gėrėdamasis šiltu vandeniu, per duburį pradėjo irtis pilkas ir storas nakties drugys. Ir vos spėjo Antanas pagalvoti, kad jis gimęs po laiminga žvaigžde, nes spėjo prisigauti prie pat šio kranto, kai vandenyje pasimatė didelė žuvis. Ji vienu uodegos mostu nirstelėjo prie vandens paviršiaus, ir drąsusis drugys savo žemiškąją kelionę baigė jos nasruose. Kai po kelių akimirkų įsiviešpatavo tyla ir jis; spėjęs pagalvot:: „geras prologas“, ėmė stebėti pakerėn artėjančią plūdę, ji staigiai paniro vandenin. Kaip ir pridera, trumpu ir staigiu trūktelėjimu užkirto kabliuką ir, pajutęs žuvies svorį, pamažu pradėjo tempti ją prie kranto. Pagaliau baltumu tviskančiame, šimtais bangelių sujauktame vandenyje dar šviesiau sidabriniais šonais sutviskėjo nemaža raudė. Ji buvo švari ir didelė, ką tik ištraukta iš vandens, kvepėjo dumblu ir maurais. Jos šonai buvo slidūs, apėję vos pastebimo rudumo gleive. Bet žvynų kietas stangrumas, paėmus ją saujon, tartum čežėjo, tartum lipo prie delno ir pirštų. Nepasiėmė terbos, teko žuvį verti už pažiaunės ant karklo vytelės, kurios pabaigoje, kad nenusmuktų, paliko nenulaužtą šakelę. Taip vieną po kitos iš duburio ištraukė keturias raudes. Paskui sėkmė nusisuko: mesk nemetęs, o nė viena nebekibo. Net plūdės nejudino. Tada leido vandens tėkmei plūdę nešti į pakerę. Iš pradžių ji plaukė pamažu, bet jai greitėjant ir artėjant prie karklyno — plūdė vėl paniro vandenin. Vėl tystelėjo. Netrukus ant šakelės buvo pakabinta penktoji. Paskui per penkias minutes vieną po kitos ištraukė dar keturias. Po to viskas pasibaigė. Niekas nebekibo nei toje, nei kitose vietose. Kad taip gerai kibtų ant kabliuko, Antanui pasitaikė tik vienintelis kartas, nors jų labai daug ir nebuvo. Jis nemėgo tuščiai leisti laiko...
Toks buvo Antano paskutinysis žvejojimas gimtinės upėje. Jis lyg koks lengvas ir trapus atsisveikinimo akordas suskamba jam ausyse, sutavaruoja akyse, kai atklysta prisiminimai iš paauglystės metų ir paupy bežvejojant praleistų valandų...