poetui mirstant

Suplėšyk man dangų ir garso erdves.
Ištrink iš realybės skaudžias minutes.
Nupiešk paukščiu takui vylingus sparnus
Palietes žvaigždes sukarpyk ir sapnus.

Nuskink visa blogi nuo liepos šakų.
Ir bitėms neleisk prisiartint prie ju.
Mėnuliai melsvi rymos sodžių takuos,
Kai gerves vis klyks ten toli vakaruos

Palik lūpose tą, ką norejai dainuot.
Ir žodžiais skambiais tą galėsi kartot,
Kai pušys ramiai mums ramybe tik neš
Mes drąsiai numirsim, kai žvakė užges.