Šildomas autobusas keliauja kopėčiom į nežinią, nešdamas nesuskaičiuojamą daugybę pievų žiedų po lietaus,
o tu eini, užvertęs galvą, žarijų taku atsilauždamas neapglėbiamo liepsnojančio dangaus,
ir verki pakalnučių uogelėm žarstydamas turtą po lašą svaigulingo žiemos midaus,
pro langą prarydamas laimės pyrago dūžiai sieloje beribio žmogaus.