Murmt?... Murmt!

- Mano, mano! - iš džiaugsmo krykštavo Žalius Spyglys, rankutėse laikydamas rausvą, saulės šviesoje blizgantį neaiškios paskirties „Kažką“.
- Kol žmogėnai grybauja, mes narsuoliai dovanų gaunam... - pabandė surimuoti kiškio kailiu apsirėdęs sutvėrimas, tačiau ritmui nepavykus, labai nenusiminė - šalia miško takelio mėlynėse rastas įdomus „Kažkas“ pakėlė nuotaiką visai dienai.
- Reikia Murmliui parodyt! - nusprendė Spyglys ir baisiai susijaudinęs bei nejausdamas odą braižančių šakelių, nuskuodė per tankumyną.

- Murmly! – nutęsdamas suspigo Žalius, įsiveržęs į storo ąžuolo drevę, atstojančią dabartiniam jos gyventojui namus.
- Murmly, kur tu, kad rūpužės tave ap… aaaaaaaa! … - svečio sakinį pabaigė klyksmas, kuomet nepastebėjęs visur gudriai primėtytu šakelių, užkliuvo už vienos ir kiek ilgas vožėsi į neatsitiktai šalia prikrautų dilgelės lapų krūvą.
- Ai ai ai  ai... - iš skausmo suaimanavo sutvėrimas ir pašoko kasydamasis sėdimąją.
- Chi chi murmt… chi... - pasigirdo žemas, duslus kikenimas su murmesio priemaišomis. - Chi murmt… chi...
- Tai tavo darbas! - suspigo Spyglys pagaliau pastebėjęs kamputį pasislėpusį, krūva šlamšto apsimetantį storulį Gaurių Murmlį ir įsiutęs puolė už save stambesnį bei gauruotesnį padarą.
- Še tau šeško uodega!...
- Murmt... murmt... užkandi!
- Kiškio spiras!
- Murmt... baubas!
- Pats tu baub… - staiga Spyglys nustojo peštis. - Kas, kas? - susidomėjęs paklausė.
- Murmt... -  Murmlys pakilo nuo lapų krūvos ir nejaukiai pasikasė pažastį. - Murmt... girdėjau žmogėnus murmt... taip murmt... sakant...
- Kur tu kūtvėla nebūsi girdėjęs, - patenkintas užspiegė Žalius. - Kai kaime norėdamas paragauti pieno įkritai į kibirą, o vėliau slėpdamasis dvokiančioje pamazgų duobėje... chi chi... - nebegalėdamas tverti pradėjo kikenti - ... chi chi... kaip šeškas smirdėjai trys saulės... cha cha cha... - kikenimas virto kvatojimusi.
- Murmt! - įpykęs murmtelėjo Gaurius, iki šiol kvailai jausdamasis dėl tos nelemtos istorijos. - Aš murmt... nebuvau skylej murmt... tu pats... pats murmt! - užsiplieskė Murmlys ir jau ketino pašaipūną pulti, kai šis staiga nustojo juoktis ir cyptelėjo:
- Aaaaa, visai pamiršau... - ir puolė sklaidyti lapus.
- Murmt? - nuleisdamas ranką pasidomėjo vis dar pykdamas Murmlys.
- Atnešiau parodyti tą... kur gi jis pasimetė... - spygaudamas Žalius rausėsi Gauriaus šlamšto krūvoj. - RADAU! - sukliko pergalingai laikydamas rankutėse keistąjį daiktą.
- Murmt? - paklausė Gaurys.
- Nežinau, bet gražus... aš jį vadinu „Kažkuom“.
- Murmt… iš murmt?
- Iš žmogėnu atėmiau, - išdidžiai pasigyrė.
- Murmt… jau - ironiškai sumurmėjo Murmlys. - Toks murmt… bailus murmt… padaras kaip tu murmt…
- Aš bailus? Tu sena kūtvėla… - buvo beužsiplieskiąs spyglys.
- Ir ką murmt… jis murmt?
- Eeeeee… nežinau ką daro… - sumišo Žalius ir trumpam susimąstė. - Sugalvojau! - staiga cyptelėjo. - Nunešim senajam Žiliui parodyt, jis žinos kas tai.
- Murmt!

Senasis Žilys kaip ir priklauso ne pirmos jaunystės sutvėrimui, ramiai mėgavosi poilsiu samanomis apaugusioje miško aikštelėje, šalia didžiulės, malonų pavėsį teikiančios eglės. Trumpiau tariant - miegojo.
- Senoly! - lydimas neaiškaus pritariančio murmėjimo spygtelėjo kažkas gretimais. - Senoly!... anava kur tu, žiūrėk ką turim!
- Kas kur ką... - pašoko iš gilaus sapno išplėštas Žilius. - Aš nemiegu dirbu... - pradėjo teisintis. - Aaaa, gi čia Spyglys! - pagaliau prasikrapštęs akis pamatė triukšmadarį. - Visai jaunimas nebeduoda ramybės šiais laikais, - atsiduso senis ir klausiamai išrietė vešlius antakius:
- Na ir kas šį kartą ant tavęs miegančio dumblo užpylė? - pasidomėjo.
- Niekas neužpylė... - buvo bepradedąs pasakoti Žalius, kai pamatė baisiai nuraudusį Murmlį. - Tai buvo tavo darbas pelkės varliau! – užspiegė ir pamiršęs viską pasaulį puolė gauruočių.
- Murmt... aš murmt... - tespėjo pasiteisinti Murmlys ir du kūneliai nusirito samanomis.
- Beviltiški sutvėrimai, - atsiduso senis ir jau ketino pratęsti nuostabiausią miške užsiėmimą - miegoti, kai ant samanų pastebėjo kažką rausvo ir blizgančio.
- Kas per laumių pramanai? - nustebo Žilius, pasilenkė ir kaip galima atsargiau, tarsi tai būtų putpelės kiaušinių prikrauta pintinėlė, paėmė ir įtariai pavartė.
- Dar to nesu matęs... - susidomėjimas neaiškiu daiktu vis labiau augo. - Kad mane maumai sumaumotų... Kad pelkinis dumblu užpiltų... Kad šeškas apš... oi ne, šeško nereik, - staiga persigalvojo kažkokį nemalonų nutikimą prisiminęs.
- Iš kur tai gavot? - paklausė besipešančio jaunimo.
- Ptfiu! - išspjovė kuokštą Murmliaus kailio plaukų Spyglys. - Iš žmogėnų atėmiau senoli. - pasigyrė. - Va kaip...
- Murmt... - skeptiškai sumurmėjo Gaurius, akivaizdžiai abejodamas šia Žaliaus istorija.
- Prisimurmėsi! - suklykė Spyglys dar tvirčiau įsikibo į priešininko gaurus.
- Įdomu, įdomu... - burbėjo Žilasis. - Ar tik ne... - buvo bepradedąs dėstyti savo teoriją, tik kad sucyps!
Po akimirkos senio neliko nė kvapo, tik kažkur tolėliau šakelės sutraškėjo.

Besipešantieji sustingo ir suglumę paleido vienas kitą.
- Tu matei kaip jis skuodė? - susižavėjęs spygtelėjo Spyglys. – Dar nesu matęs, kad senolis greitai eitu, jau nekalbant apie...
- Murmt... - patraukė pečiais Murmlius. Staiga jo veidas persikreipė. - Murmt! Murmt! - letenėle parodė į keistąjį „Kažką“. – Virpa murmt... jis murmt... - susijaudinęs net orą pagadino.
- Fui... - suprunkštė Žalius. - Nors iki šeškaus tau toli bet... ale tikrai virptelėjo! - dabar ir pats pamatė. - Gal sakau reikėtų...
- TRALIAAAAAAAUUUUUUUUAAAAAAAAAAAAA... - staiga kad pasigirs iš „Kažko“ klaikiausi kada tik girdėti trūkčiojantys garsai!
- Murmt?!? - suglumo Murmlius ir pasisuko į Spyglį, tačiau šio ir pėdos jau buvo ataušusios.
- Murmt? Muuuuuuurmt!!! - dabar jau išsigando storulis ir kiek kojos neša pasileido tankmėn.

- Atrodo nurimo, - sušnibždėjo Spyglys.
- Murmt! - pasigirdo pritarimas.
Abu sutvėrimai slėpėsi krūmuose ir atsargiai žvelgė į juos išgąsdinusi „Kažką“. Po kurio laiko ausis pasiekė tas pats keistas pasikartojantis garsas.
- Jis vėl tą daro!
- Murmt!
- O gal jis čia... mmm... dainuoja? - bandė spėt Spyglys.
- Murmt... - suabejojo Murmlys. - Kaip murmt... kiaunės poravimosi murmt...
Garsui pasikartojus dar kelis kart, tačiau nieko blogo nenutikus, Žalius įsidrąsino ir atsargiai, pasiruošęs bet kada vėl nerti į tankmę, nutipeno keistojo daikto link.
- Murmt! - pasigirdo įspėjimas.
- Viskas gerai, - drąsiai atsakė Spyglius, nors taip tikrai nesijautė.
Prisiartinęs prie rausvojo blizgančio daikto, bakstelėjo šį nulaužta šakele. Nieko. Atrodo tas „Kažkas“ atgal baksnotis nesiruošė. Bakstelėjo dar kartą... ir vėl nieko. Galiausiai sutvėrimas numetė šakelę ir sukalbėjęs trumpą malda medžių sergėtojui, čiupo rankutėmis rausvą.... blizganti...
- Achhhhhhh... - net atsiduso iš palengvėjimo daiktui neparodžius jokio noro įkąsti ar trenkti.
Nespėjo dar Žaliaus kinkos nustoti drebėt, keistas „Kažkas“ kad šoktels, sužviegs ir paskleis šiurpiausius garsus!
Klyktelėjęs Spyglys išmetė iš rankų baisųjį daiktą ir pasisukęs visa jėgą žiebė į šalimais stovėjusį Murmlių.
- Kad tave mauras... - susiemęs už galvos dejavo Žalius.
- A ja ja jai... - aimanavo Murmlys, glostydamas sėdimąją, iš to skausmo net pamiršęs sumurmėt.

Po kelių atsidūsėjimų, šiek tiek papurtęs galvą Spyglys atsisėdo.
- Oooo... tyli... - lyg ir nustebo. - Pirma ilgiau pirpaliojo, - pasikasė sutrenktą pakaušį. - Matyt kai išmečiau sulūžo, - nusiminė.
- Murmt... kaltas murmt... tu, - pritarė Murmlys.
- Aš kaltas? Kodėl aš lieku visada kaltas? - užsiplieskė Žalius. - Aš nekaltas… tai tu dėl visko kaltas sena mauro uodega! - pradėjo cypaut.
- Murmt? - įsižeidė Gaurius. - Murmt... tu murmt!...
- Te tau laumių nunešiotas...
- Murmt... murmt... šeško murmt...


* * * *

- Ššššššššššš... - pridėjo pirštą Mindaugas prie lūpų. - Kažką girdžiu.
- ... kad tave mauras... murmt... tu kaltas... murmt murmt.... kad tave murmt... šeško... sėdynė... murmt... laumės neštas... pelkiaus brolis... murmt... - sklido iš mobilaus keistas cypimas ir murmėjimas. - ... murmt... te tau... murmt... žiūrėk kur lipi... pyp pyp pyp... - staiga garsai nutrūko ir pasigirdo pyspėjimas.
Vaikinas suglumęs pažiūrėjo į savo „Siemens`ą“, pakratė ir surinkęs tą patį numerį pridėjo prie ausies.
- Telefonas išjunktas arba už ryšio zonos ribų, - pranešė malonus moteriškas balsas.
- Irut... Pradedu įtart kad tavo „Noškės“ nebeatgausim... - vis dar suglumęs atsisuko į šalia sėdinčią merginą.
- O kas atsiliepė? Ką girdėjai? - arčiau prisiglausdama pasmalsavo Irena.
- Na kaip čia pasakius.... sakei miške pametei?
Mergina linktelėjo
- Tuomet atsiliepė kaip ten jie... giriniai.... ne gal miškiniai...
- Kaukai? - pasufleravo mergina.
- Niekad apie tokius negirdėjau... - patraukė pečiais Mindaugas.
- Žinai ką, brangusis? - Irenos rankos apglėbė vaikino kaklą.
- Kažin ar labai noriu sužinot... „brangioji“... - atsiduso šis kažką negero įtardamas.
- Aš kaip tik norėjau naujo telefono... Matyt taip jau lemta...
- Prasideda... Turėsi už jį atidirbti... - erzinos Mindaugas.
- Aha... - prikimusiu balsu sušnibždėjo Irena ir visas jų mintis nutraukė aistringiausias bučinys...
Ir jokie Kaukai niekam neberūpėjo.