Skambutis. Pirma dalis

Skambutis. Patrinu savo traiškanotas akis ir pradedu graibytis telefono. Jis ir toliau triukšmingai vibruoja man virš galvos... Pagaliau, pačiupusi triukšmautoją, apsiblaususiom akim pažiūriu į ekraną... Jame švysteli vardas. Kajus... Atsisėdu ir nusišypsau. Visada malonu išgirsti tavo balsą. Atsiliepiu.
- Ką veiki? - linksmai sučiulbėjo.
- Labai juokinga... -rimtu tonu atsakau aš, bet nesusilaikau neprapliupusi juokais. - Tau gal visai pavažiavo? Ar žinai kiek dabar valandų?
- Patikėk... Nuvažiavo... - kažkaip keistai svajingu balsu atsakė jis.
- Tai ką, būtina mane varginti? - nelabai supratusi jo žodžių, atkertu.
- Aš tau trukdau? - nustebo jis.
Vėl prapliumpu juoku tik šį kartą suvokiu, kad dabar puse trijų ryto, o tai reiškia kad kažkas atsitiko. Tu visada skambini tokiu metu, kai kažkas ne taip.
- Ką tu... Tu žinai kad gali man skambinti bet kada, juk mes geriausi draugai... - šiuos žodžius visada tariu neslėpdama šypsenos. Man jie visada sukelia palaimą.... - Ką gi, klok kas atsitiko... Juk ne šiaip sau skambini?
- Ne. Na, tiesiog... - nervingai sukosėjo. Atpažįstu jo kūno kalbą. Pasiruošiu ilgam ir rimtam pokalbiui, patogiau įsitaisau lovoje. - Pasiilgau tavęs... Seniai matėmės....
Tyliu. Šie žodžiai verčia mano širdį smarkiau plakti, todėl giliai įkvėpusi bandau tvardytis. Bet skruostu vis tiek nurieda ašara. Anksčiau mes net miegodavom kartu. O dabar tu už tūkstančių kilometrų ir kalbi kaip manęs pasiilgai. Skaudžiau būti nebegali.
- Tu girdi mane? - tylą nutraukia Kajus.
- Taip. Tik... - nusivalau skruostu riedančią dar vieną ašarą ir tvirtai ištariu- Aš tavęs irgi.  Ar tik dėl to skambinai?
- Ne... aš turiu naujieną...
- Aš klausau.
- Ryt aš atvažiuoju.
Nejučiomis suspaudžiu pagalvę. Suvirpa lūpos ir aš apsiverkiu. Telefono garsiakalbyje išgirstu, kad jis taip pat verkia. Tyliai, kad aš neišgirsčiau. Bet aš girdžiu. Net jeigu ir negirdėčiau, aš jausčiau. Tik nesuprantu, ar tai džiaugsmo, ar skausmo ašaros. Mes nesimatėme pusę metų. Ir dabar tai atrodo tarsi sapnas.
- Taip. Na... Aš noriu tau pranešti naujieną, bet noriu, kad tu ją išgirstum ne telefonu...
- Juk tai nerealu... - vis dar negaliu patikėti.
- Ar girdėjai ką aš ką tik pasakiau?
Vis dar stipriai suspaudusi rankoje laikau pagalvę. Aš šypsausi. Man gera. O štai jis gan griežtoku tonu klausia manęs tokio kvailo dalyko... Galvoje švysteli mintis. Jis niekuomet netrukdydavo man džiaugtis ir kantriai laukdavo kol aš padžiūgavus suimsiu save į rankas. Tuo metu jis atrodydavo toks galantiškas ir supratingas... Jis tą žinojo, todėl pamatęs kad aš nurimau pasakydavo:
- Ar dama leidžia tęsti?
Todėl dabar, išgirdusi tokį jo toną, nejaukiai sukandu lūpą bet visgi žvaliai atsakau:
- Žinoma girdėjau. O kas gi jau tokio svarbaus įvyko, kad metęs visus darbus leki pas mane?
- Juk sakiau, ne telefonu apie tai kalbėti. Rytoj susitiksim, iki.
Jis padėjo ragelį. Aš net nespėjau palinkėti jam sėkmės kelionėje, o jis padėjo ragelį. Susigūžiu lovoje ir apsikabinusi tą pačią pagalvę užmerkiu akis, tačiau užmigti negaliu. Nežinau, gal tai laukimo jaudulys, juk mes šitiek laiko nesimatėm... O gal jo keistas elgesys man neduoda ramybės... 




  Ankstus rytas. Po skambučio nesudėjau nė bluosto, bet širdis taip daužosi... Dar niekada nesijaučiau tokia energinga. Šiluma besiskverbianti į kambarį žada nuostabią dieną. O gal tiesiog šiandieną viskas aplinkui man atrodo nuostabu.. Juk atvažiuoja Kajus.
  Įjungiu virdulį, nei vienas mano rytas neprasideda be kavos puodelio. Kubelis cukraus. Šlakelis pieno. Rankos šiek tiek dreba, todėl tenka valyti išsiliejusį pieną. Ne tyčia pamatau save veidrodyje. Šypsena nušvietusi visą veidą. O akys... Nepamenu kada jos taip žibėjo.
  Pradedu ieškoti cigarečių. Jau trys savaitės ir keturios dienos kaip mečiau. Bet juk tokia proga... O ir spurdančią širdį reikia nuraminti. Valio, radau. „Juodai dienai“. Štai ką pamaniau, kai slėpiau jas virtuvės stalčiuje. Pirmas dūmas visada kartus. Užplūsta malonus jausmas... Paskęstu mintyse. Užsimerkiu ir matau save, dar visai mažą, ir Kajų, trejais metais už mane vyresnį, bet taip pat nediduką, tamsaus gymio berniuką. Matau save, bėgančią plytelėmis klotu parko takeliu, su žalsva suknele perrišta kaspinu. Toji suknelė buvo mano mėgstamiausia. Staiga aš parklumpu, mano trumpos kojytes susipainioja ir aš visu kūnu pasitinku grindinį. Peršti kelius ir smakrą, bet aš neverkiu, kol nepamatau kraujo. Vienas lašelis nusileidžia mano koja. Tada paleidžiu gerklę. Visą tą laiką su gailesčiu mane stebėję vaikai pradeda krizenti, o vėliau skardžiai juoktis. Aš susigėstu, nes suprantu, kad tokiai didelei mergaitei nedera verkti. O tuo tarpu, viską iš šalies stebėjęs Kajus prieina prie manęs, paima už rankos ir užsimerkęs pradeda verkti kartu su manimi. Jis vyriausias berniukas mūsų kieme, todėl vaikai, pamatę jį verkiantį, tuoj pat nutyla ir netekę žado žiuri į mus. Nutilus juokui, nutyla ir Kajaus verksmas. Jis atsisuka į mane, nusišypso, o tada, atsisukęs i vaikus rimtu balsu pasako:
- Niekas nesijuoks iš Emos. Ji- mano geriausia draugė. Bet kuris, bandysiąs ją nuskriausti, turės reikalų su manimi.
Jis subrendęs ne pagal metus. Kadangi savo brandumu jis užsitarnavo pagarbą, niekas nedrįso prieštarauti. Nuo tada jis tapo mano angelu sargu, ir geriausiu draugu.
      Atsimerkiu ir užgesinu cigaretę. Būtinai priminsiu jam tą dieną, kai tik atvažiuos.
Pusė metų. Atrodo, ne tiek jau daug. Tačiau dar visai neseniai mes neišbūdavome vienas be kito      nei poros dienų. Kaip greitai viskas keičiasi...
Pradedu galvoti, ar labai jis pasikeitęs. Ar jis vis dar kvepia kramtoma guma? Ar jo pakaušyje vis dar styro tas nesuvaldomas plaukelis? Ar susijaudinęs jis vis dar kandžioja savo grandinėlę ant kaklo? Ar išvis jis tebenešioja ją? 
      Minutės slenka lėtai. Įsijungiu mūsų dainą. Damien Rice-9 Crimes. Ši melodija mus lydėjo visur. Tą vakarą, prieš mano išleistuves, jis atėjo į namus su vyno buteliu, glėbiu tulpių (jis žinojo, kad jos mano mėgiamiausios), apkabino ir pasakė:
- Neleisiu savo brangiausiajai išeiti neišgėrus bent taurelės ir nepašokus su manimi.
Savo magnetoloje išgirdau šią melodiją. Tai buvo mūsų pirmasis valsas. Ir mūsų daina.
Tada mano skruostu riedėjo ašara. Nežinau, tai buvo skausmo, ar džiaugsmo, tik žinau, kad aš nenorėjau, jog ta akimirka baigtųsi.
      Aštuonios valandos trisdešimt trys minutės. Nutariu atsipalaiduoti vonioje, jis tikrai dar negreitai atvažiuos. O pasilepinimas vonioje mane visada puikiai nuteikia. Vonia didelė, o putos veržiasi per kraštus. Pasiėmiau knygą ir batonėlį. Jeigu jau lepintis, tai lepintis. Tačiau šį kartą aš per daug išsiblaškiusi, kad skaityčiau, todėl vėl užsimerkiu ir nugrimztu į prisiminimus.
      Staiga išgirstu, kaip kažkas klibina rankeną. Netrukus išgirstu ir durų skambutį. Suspaudžia širdį: aš pažystu šio skambučio stilių. Du trumpi ir vienas ilgas signalas. Kajus.
      Iššoku iš vonios, putas ištaškydama po visą kambarį. Pagriebiu šilkinį chalatą, metuosi jį ant nuogo ir dar drėgno kūno. Bėgiodama po vonią ir pati nesuprasdama ko ieškau, paslystu ant šlapių grindų ir išsitiesiu visame gražume. „Tai velniava“-balsu sušunku. Apgraibomis vėl atsistoju ir tekina lekiu atidaryti durų. Drebančiomis rankomis praveriu duris ir pamatau jį: bronziniu įdegiu, akinama šypsena ir pakaušyje styrančiu plauku. „Mano Kajus“-nusijuokiu mintyse-„nepasikeitė“. Mane apima palaima ir aš visu svoriu užsikariu jam ant kaklo.