<>

Praskleidžiau užuolaidas. Dvi naktinės plaštakės, dydžio sulig mano kumštis, trankėsi į purviną langą. Trankėsi taip skaudžiai ir smarkiai, jog pradėjau galvoti, kad savo dideliais kūnais išmuš langą ir skris į naktį. Arba kris negyvos ant medinės palangės. Kris kaip rudenį krinta nuo medžių nunokę obuoliai. Tačiau šią naktį nesinorėjo dviejų numirėlių šalia lovos ar tuo labiau išmušto lango. Nejauku. Man pasidarė baisiai liūdna, nes nežinojau, ką daryt su šiais nelauktais svečiais. Į rankas jų imti nenorėjau. Jau nuo vaikystės jaučiu baimę drugiams, o šie buvo ypač baisūs, pilki ir nedraugiški. Be to, kažkokioj protingoj knygoj skaičiau, kad drugių sparnai yra padengti dulkelėmis, kurios nubirusios sutrumpina ir taip trumpą šių padarėlių gyvenimą. Todėl ir negalima jų visiap kaip liesti ar tuo labiau imti į rankas. Nors ir nejaučiau šiems nakties padarams simpatijos, bet man pasidarė graudžiai gaila jų, besiblaškančių ties mano langu. Susimąsčiau. Ką valgo naktinės plaštakės? Ar valgo? Gal jas pamaitint, gal šios nurims ir leis man užmigti. Kvaila mintis. Vis dėlto nupėdinau iki šaldytuvo ir atnešiau sultingą persiką. Vos tik padėjau ant palangės, plaštakės puolė godžiai ryti ir visame kambaryje pasigirdo garsus čepsėjimas ir šliurpsėjimas. Keletas sekundžių ir liko tik smegenis primenantis vaisiaus kaulas. Stebėjau viską plačiomis nuostabos akimis ir negalėjau patikėti. Lyg to būtų maža, plaštakės iš pilkų ėmė virsti persikinėmis, tviskėti ir šviesti lyg mažytės liepsnelės. Dabar jau jų buvo nebe dvi, pradėjo rastis dešimtys šimtai mažyčių ir spalvotų. Jos skraidžiojo aplink mane ir žarstė dulkeles, o viskas aplink nutvisko aukso spalva. Visos mano baimės drugiams dingo. Vienu metu jos įskrido man į burną ir pasislėpė kažkur pilvo apačioje.
            Pabudau. Prieš akis švietė auksinės Dainiaus garbanos. Man buvo taip beprotiškai gera šįryt jas matyti, ir aš nežinau kodėl. Šypsojau, o pilvo apačioje malėsi kaži kokie maži drugeliukai.