Noriu būti žemė

Kokia didele galybė žmogaus... Koks trapus mus supantis pasaulis...
Norečiau būti žemė. Matyti jos pavasarinį prasidėjimą. Matyti gimstančius jos vaikus. Medžius, žolę, iš uolų trykštantį vandenį...
Norėčiau būti žemė. Aš pavydžiu jai tos trapios, bet didingos lemties.
Pavydziu galingų sparnu, neturinčiu nei pradžios nei pabaigos... Tarytum jaučiu jų didybe, trapumą ir virpinančia šilumą. O kaip gaila, kad gimiau žmogumi. Kaip gaila, kad negaliu būti rasos lašelis susigeriantis į motinos skruostus. Nenoriu būti baisingosios, tave pražudančios, rankos dalis. O, kad galėčiau laiką atsukti atgal ir užkirsti kelią tam, kas kesintūsi į tavo ramybę.
Noriu būti zemė.