Anksti anksti ryte tu išėjai į pievą. Nors rasota žolė glostė tavo raumeningas kojas, matei tik viena – geltoną geltoną saulėgrąžų jūrą. Pakvietei ir mane pasigrožėti šiuo ryškiu lyg sapnas vaizdiniu, bet aš neišėjau, laukiau, kol tu sunerimęs ateisi manęs išsivaduoti. Neatsilaikiusi tavo kerams, išėjau su tavim į beribį lauką. Nustebau, nes jokių saulėgrąžų ten nebuvo. Nieko keista: kai svaigi meilė įsiplieskia, gali pamiršti, kad už lango žiema.
turi netikėtumo (paskutinis sakinys ištraukia tekstą šiek tiek) o pirmasis, -" nors rasota žolė..." - tai gal snieguota, žinoma ko žiūrėti į žolę rasotą, (užtenka, kad jau oda lytėjimu žiūri), jei stovi ant dviejų, o ne ant keturių galūnių, ir prieš akis horizontas - saulėgrąžų laukas; tas "NORS"; labai jau viskas pritemta, bet pakutiname sakinyje šiek tiek netikėtumo, kuris užglaisto visa tai kas čia "pritemta" - prigalvota, ta reiškia nėra organiško iliuzijos DVELKSMO; tekstas kuris galėtų būti neblogu, jei ne tai kad jame yra ne dvelkianti, bet girgždanti iliuzija.
TIK IDĖJA, "Mintis" yra puiki, tačiau išpildyme nėra dvasios iliuzijos. (viena nuomonė)
"Kai įsiplieskia meilė, nereiškia kad ji įsiplieskia ir kitame subjekte - stimuliatoriuje, kuris stimuliuoja tavyje meilės įsiplieskimą"
o jau su tuo pamiršimu - žinoma suprantama, gera metafora. tik išpildyme labai trūksta. Mintis yra ir nelėkšta, netikėtumo turi, o tai gerai, ai yra netikėtumas.