Be Pykčio

Mėšlas.
Ir visos jo atmainos, pasijutę kitokiais užmirštat, jog jūs tiesiog atmatos. Iškrypusios minos veiduose, o randuose kaupiat pyktį už sanderį minties, oj, ne jums nusilygti.

Rimties?
O kam, gi nieko neužkasam apart tavąją gyslelę kurybos smeliu užpilam. Toliau gali savąją vaga art nesiekdamas žemes - moralės, mums nusispjaut, ir be jūsų suksis laiko spiralės.

Muzas jums? O kam?
Jos gi kalės, nelankancios tų, kuriems trūksta koncentracijos ir valios. Tokiems Kūrėjams nereikia nimfų, rifų koralinių užtenka idant nesudėti ginklų. Ieškot kūrybos perlų, veriančių širdį, skaitytoją taškančių. Kiek daug tai rašančių?

O kam?