Diena ir naktis

Kas aš? Kam aš gyvenu? Ar mirtis - tai pabaiga? Dieve, ar Tu egzistuoji? Ar kaitrus Tavasis laužas?
    Aš čia, supančiotas grandinėmis, dūstu nuo globalizacijos. Čia rytai - tamsūs ir šalti, dūmai fabriko čia nuodija orą...
    Čia lėktuvai kyla iš kosminės stoties į Visatą - bejausmę, beorę materiją...
    Traukiniai kasnakt čia dunda, kalantis čia ritmas: darbininkai pluša iki vėlyvos nakties, prakaitą lieja...
    Prisimenu, regėdavau saulėtos dienos pradžią, vikrų upeliūkštį, sodą, žalių laukų sodrumą ir girias mėlynąsias, ten, Rytuose - Biblinis peizažas... Ir eidavo broliai į laukus, vyturiui apsireiškus: šienapjūtė, javapjūtė, bulviakasis - daug darbo. Grįždavom vėlai vakare pavargę,
išalkę, tačiau sočiai pavakarieniavę, būdavome patenkinti. Minutę ki -
tą dar pasišnekučiuodavome, po to krisdavom kaip maišai patalan ir pūsdavome į ūsą.
    O dabar? Technika, urbanizacija, mašinų galybė...
    Tiesa, gimtajame kaime reikėdavo valanda anksčiau kelti, tačiau ligi saulės laidos jau būdavome grįžę sodžiun.
    Na, o čia, didmiestyje vargstame vargą iki antros nakties: jauti, kaip tavo galva nuo kūno nori atsiskirt...
    Ir taip - šešis kartus per savaitę...
    O gimtinėje savaitgaliais galėdavome atsipūsti: pirmąją poilsio dieną paskirdavome jodinėjimui, eidavome grybų rinkt, uogų raškyt, šventadieniais dalyvaudavome Šv. mišiose. Mūsų parapijos klebonas-
plačių pažiūrų, pasaulietiškas, domėjosi menais, globojo menininkus, pats greta teologijos mokslų studijavo kompoziciją. Taigi kiekvienoms
mišioms tėvas Kasparas visąlaik sukurdavo po naują giesmę. Pasau -
lį išvysdavo ir stambesni jo veikalai: kantatos, oratorijos, pasijos. Būdavo galima išgirsti simfonijų bei styginių kvartetų. Šis kuklus baž -
nyčios tarnas turėjo ir rašytojo talentą - išgarsėjo pasakėčiomis ir odėmis. Ko labiausiai nekęsdavo tėvas Kasparas - tai paleistuvavimo,
girtuoklystės, prietarų ir... Šventvagių.
  Atsidūstu... Atsipeikėju: aš tūnau vienui vienas nykioje kambario kertėje...
  Šiandien reikia nereikia eit į darbą - šiandien sekmadienis...
  Šio miesto žmonės keikia religiją, drabsto krikščionių Bažnyčią pur-
vais - jie bedieviai, jie pagonys, jie ateistai, jie stabmeldžiai...
  Taip, dabar 21 amžius - naujieji laikai - istorija atsiduria šiukšliadė -
žėj: amžius technikos, amžius pažangos...
  Gyventojai godžiai skaito mokslinius straipsnius - į grožinę literatū -
rą, Šventajį Raštą, maldaknyges jiems nusispjaut. Aplink knibždėte knibžda ultramoderni dvasia - tolstama nuo gyvojo tikėjimo...
  Dangus varinis. Tiršti debesys. Saulė kaip elektros prožektorius - dirbtinė, iškarpyta iš spalvoto popieriaus...
  Amžinas skubėjimas. Lyg akis išdegus...
  Mano atlyginimas itin menkas - vos vos pajėgiu susimokėti už buto nuomą...
  Dar ligi šiolei mano atmintyje gyvas vienas nutikimas - incidentas su įmonės viršininku Ivanovu...
  Tąsyk aš pasipriešinau jo duotiems nurodymams...
  Paskęstu skaudžiuose prisiminimuose...
  Kartą, vėlai vakare, kai visi oligarchai savo prabangiose vilose pap-
rastai nerūpestingai leisdavo laiką, draugas Ivanovas kažkodėl tai atvyko „pasižmonėti“, nepaisant to, jog aplinkui slankiojo žandarai - „tvarkos“ palaikytojai. Jis užtiko mane rūsyje berymantį ir pykčio priepuolio pagautas išrėžė, kad šiąnakt darbas užsitęs ligi keturių...
  O rytoj - vėl reikės nuo šešių arti...
  Aš pasipriešinau: „Žmogus - ne gyvulys, o jaučianti, mąstanti būty-
bė. „
  Šis žmogėgra įsakė man nutilt ir smogė antausį...
  Bet aš nenusigandau: ėmiau ginti savąjį individualizmą, įrodinėti meno ir estetikos vertę, ginti tradiciją ir pamatines vertybes...
  Erodas vos vos susivaldė...
  Nusispjovęs per kairįjį petį ir kiek palūkėjęs, jis liepė žandarams mane surakinti ir išvesti kalėjiman: būsiu įkalintas ligi gyvos galvos arba...
  Arba elektros kėdė...
  Atsibundu... Aušta... Sveikas oras... Aukštas dangus... Kristus prieš mano akis...