Iš vieno su upe — 4

3. Mažasis upeliukas
Kitą dieną iš pat ryto vakarykštis nuovargis ir nusiteikimas pamiršti. Dienos saulė, slopus vasaros karštis ir pietums trys virtos bulvės — ginte ginė Antaną prie upės. Atsikėlė ankstėliau, kol neužkepino saulė, nuravėjo nurodytų daržo vagų storai rasa apkritusias žoles, kabino ant peties savo terbelę ir išėjo per dar neišdžiūvusias ir kvepiančias pievas prie upės. Gerokai paėjėjęs prieš tėkmę, įbridęs į upę pajuto, kad vienu upės srauto pakraščiu teka nepaprastai šiltas ir geras vanduo. Greitai pastebėjo iš dešinės į didžiąją upę įtekantį mažytį upeliuką. Ištekėjo jis iš ramių, saulės prikaitintų ir seniai pamirštų velėnduobių. Menka, rami vandens čiurkšlelė nešė visokius šapelius ir smėlėtas upės dugnas nuo jų buvo tamsesnis. Panūdo pažiūrėti, kas čia per intakas. Kiek paėjėjęs išlipo ant kranto ir apsižvalgė.
Iš pat ryto surasti tokią neįprastą šiltą versmę ir mirkti joje buvo vienas malonumas. Betrūko tik svarbiausio — žuvies ir patogios žvejojimui vietos. „Žmogau, nejuokink svieto,“— pasakė Antanas pats sau, nors upelio tėkmės velėnžemy matėsi aštriomis žolėmis apaugusios šiokios tokios pakerės, keletas iš vandens išsikišusių ir pajuodusių akmenų. Tad keturpėsčias, vengdamas kliudyti šonuose išsikerojusių karklynų ir aštrių vilkdalgių, Antanas nuropojo prie krūvelės iš vandens išsikišusių akmenų. Pakeliui iš velėnžemy surastų urvelių ištraukė porą vėžių. Toliau šniukštinėdamas upelio pakraščius, rado ir didesnių urvų. Viename jų tūnojo nedidelė vėgėlaitė, bet ji paspruko per atsarginį išėjimą. „Jei šis vanduo patinka vėgėlei,— pradėjo samprotauti,— verta paėjėti ir toliau.“ Netrukus išlindo iš paupio tirštų krūmų ir atsidūrė atviroje, šlapioje pievoje, kurioje švylavo aukšta ir aštri, ant nedidelių kupstelių išsikėtojusi šlapių vietų žolė.
Upelio, kurio platumas nuo vieno iki dviejų žingsnių, čiurkšlelė tarpais dingdavo tarp jo dugną ir krantus užžėlusių žolių ir aukštų nendrių. Kitur vandens tėkmė, kaip plūgo noragu, buvo įsirėžusi į durpę ir gilokai išduobusi visą gruntą. Čia ir vandens jau buvo giliau, bemaž iki kelių. Besimėgaudamas šiltu vandeniu ir neįprastu reginiu, vienur kitur pakrapštydamas užgriuvusią pakraščio velėną, Antanas slinko tolyn. Paėjus toliau, palei upelį tai čia, tai ten žaliavo vieniši karklų krūmai, dėl to paupio pievos platuma prieš akis vėrėsi švari, didžiosios upės pusėje atsirėmusi į iškilius kranto karklynus.Upelio ištakose žaliavo karklų ir alksnių priėjusi velėnija, po kojomis kimsavo pažliugęs vandeniu juodvelėnis.
Taip besidairydamas Antanas pajuto keistą kojų blauzdų peršulį. Žvilgtelėjęs į jas, o siaube, vos nenumirė iš netikėtumo ir pasibjaurėjimo — į jas siurbėsi bent penkiasdešimt didesnių ir mažesnių, pilkai baltų ir kaip anglis juodų dėlių. Visos jos buvo susitraukusios į apvalius ir nedidelius pinigėlius ir godžiai gėrė šiltą Antano kraują. Buvo pripasakota, kad šitie minkšti ir bjaurūs padarai gali palįsti net žmogaus po oda ir ten visam laikui apsigyventi. Greitai į žolę tvojo terbelę ir ėmė nuo odos pešioti minkštas ir šlykščias viešnias — dėlių juodulius. Davėsi nelengvai, nes jos jau buvo stipriai įsisiurbusios į odą ir labai slidžios, pirštais bemaž nesuimamos, ypač mažesniosios. Iš tų vietų, kur dėlę išlupdavo, trykštelėdavo šviesaus kraujo srovelė. Bet kitos išeities nebuvo, tad sukandęs dantis darbavosi ir iš pasišlykštėjimo spjaudėsi. Kad daugiau nė prie ko jos nebegalėtų prisisiurbti, mėtė jas toli į saule nutviekstą pievą.
Paskui jis suprato, kad šiltas ir minkštas velėnduobių vanduo, kuris maitino upelį, labai patiko dėlėms, ir jų čia, nerangiai gyguojančių po lėtai srovenantį vandenį, buvo apstu. Po to jis brido atsargiau, kaskart apžiūrėdamas ir kartas nuo karto ranka perbraukdamas per savo kojų blauzdas. Pagaliau priėjo iš visokio didumo akmenų per upelį sukrautą didelį tiltą. Spręsdamas, ar belipti į šį dėlėmis priputusį vandenį, ar grįžti prie didžiosios upės, atsistojo šalia tilto augančio karklo šešėlyje ir ilsėjosi, dairėsi aplinkui.
Vos suvokiamu velėnžemio ir pievų kvapu dvelkė saulėtos vasaros dienos oras. Pieva klestėjo spalvingais žiedais, pilkavo ir tarsi jūra bangavo violetinėmis ir blizgančiomis varpinių žolių šluotelėmis ir sultonėliais. Šilta vasaros erdvė judėjo lengvai ir grakščiai nardančių juodų kregždžių skrydžiais, aidėjo jų krykštavimu. Į tolį kulkos trajektorija nusmegdavo varnėno ar karklažvirblio virpantis juodulys, lėtas ir kvarksėjimu įkyrus juodvarnio ar šarkos vasnojimas. Tarp šios vasaros dienos, šių pievų, saulės, dangaus, žolynų ir krūmų, tarp velėnos juodumu, žolės šaknelės kvapu ir upelio čiurlenimu ištvinusio grožio stovėjo jis pritrenktas, pamiršęs, kad reikia bristi į dėlių privisusį šiltą vandenį, ieškoti kokio vėžpalaikio ar nukvakusios žuvelės...
Visdėlto palinko, ieškojo ir po akmenų tilto nemažais kraštiniais rieduliais pagavo keletą vėžių. Akmenys buvo dideli ir platūs, Antanas neįstengė prigauti po jais nueinančių ertmių. Bet žvejo nuojauta neleido visko mesti ir iki galo neapžiūrėjus nueiti. Jam būtinai reikėjo sužinoti, ką slepia šitos poakmeninės ranka nepasiekiamos ertmės. Pamanė ten būsiant ir didesnių vėžių. „Išeitis,—pagalvojęs nutarė,— yra tik viena — po truputį išrinkti mažesniuosius akmenis ir sukrauti juos ant neaukšto kranto...“ Pasipliumpsėdamas po šiltą vandenį, ėmėsi sunkaus darbo. Dar labiau sušilo, nė minutei nenuleido akių nuo savo kojų. Rodėsi, ne kažkiek teužtruko, o jau ant kranto kūpsojo nemaža krūva iškeltų akmenų. Upelioko viduryje pasimatė dar vienas didelis ir platus akmuo. Po jo apačia buvo vandeninga ir tekanti ertmė. Nešdamas į krantą sunkesnius akmenis galvojo — po juo gali slėptis ne vienas didelis vėžys. Ant iškeltų akmenų raičiojosi ir šokinėjo, dyglinėjo vos pavilkdami kojas, kraipinėjo juodus ir plonyčius ūseliu arba vizgino vėžiškas uodegytes paakmenės tamsą ir velėnduobių vandenį pamėgę vabalai, miniatiūriniai vėžiagyviai, kitoki jam nepažįstamo pasaulio padarėliai.
„Jei esi tikras žvejys,— vis kartojo sau,— gink Dieve, niekada neprasitark ir nekurk laimingos ateities planų, net nepagalvok, kad štai bus taip, o ne kitaip. Žuvis — slidus dalykas, slidesnis už viltį ir likimą. Rodos viską padarai, o nė nepajunti, kad viskas jau dingo. Rodosi pačiame delne buvusi sėkmė — tik pavizgino uodega ir visiems laikams nuplaukė... Juolab čia, kur sugulė akmuo ant akmens...“ Besikuičiant jau gerokai apnuogėjo didysis vidurio akmuo, bet viena jo pusė liko gilokame vandenyje. „Kol už tilto akmenų išgulėto duburio nepadarysiu gilesnės pralaidos,— greitai sumetė,— ir nenubėgs vanduo, su žvejojimu po šituo dideliu akmeniu man nieko neišeis.“ Vėl, įtempęs visas jėgas, plikomis rankomis darė ir gilino tarp akmenų šiokį tokį griovelį. Saulė iš dienovidžio jau kryptelėjo į popietį, bet ir vanduo prie akmens pamažu pradėjo sekti. Jau užteko rankos ilgumo ir jis ėmė čiupinėti didžiojo poakmenio ertmę.
Nors ji buvo plati, bet gana patogi žvejo rankai. Per kokias penkias minutes iš po akmens Antanas vieną po kito ištraukė aštuonis didelius vėžius. Tai buvo geras atpildas už akmenų krovimą. Pasirodo, tai buvo tik mažytė pradžia: baigęs su vėžiais, pačiame poakmeninės landos gale užčiuopė vėgėlę. Didelę, nes pirštais juto jos storo pilvo riebų apvalumą, pro pirštus vieną kartą prasisuko ir didžiulė jos galva. Po truputį taikėsi prie jos, kuteno pirštais šonus, nedavė ramybės. Pagaliau ji, netekusi kantrybės, atsuko galvą į išėjimą ir pateko tiesisi į jo delną. To tik ir telaukė, kietai ją suėmė už pažiaunių ir ištempė lauk. Nuo jos svorio net ranka nulinko. Dar pagalvojo traukdamas: ar nebus jos akmuo prispaudęs... Bet ne, tai buvo didžiulė, sulig ranka storumo ir tokio pat ilgumo, gelsvai juodais plėmais nusėta vėgėlaitė. Greitai iš vandens šoktelėjo į pievą. Tik krante, kai žuvis raičiojosi pamesta žolėje, buvo tikras — sugavo gražią žuvį. Dabar ji tikrai atsidurs jo nedidelėje terbelėje. Ilgesnės ir sunkesnės žuvies Antanui nebuvo tekę sugauti nei iki to, nei vėliau. Kai vėgėlė atsidūrė maiše, buvo pritrenktas jos svorio ir niekaip negalėjo patikėti, kad su tokia didžiule žuvim šiandien žengs per pievas ir laimingas pareis namo. „Vėgėlė, kaip tikras paršas“,— vis kartojo mintyse. Buvo laimingas ir išdidus, nes dabar net tėvui galės įrodyti, kad ne be reikalo kiauras dienas „mirksta upėje“.
Kai tik apsiramino ir pasotino savo įaudrintus jausmus tuo vykusiai nuskintu vaisiumi, vėl grįžo prie gerojo plokščio akmens. Nuostabai nebuvo pabaigos — iš po akmens vėl ištraukė du didelius vėžius, o po to dar vieną nemažą vėgėlę. Šios dienos matu matuojant, ji buvo mažesnė už pirmąją, bet kitų dienų matais — labai didelė. Neužilgo po stebuklingojo akmens dešine puse užčiuopė dar vieną vėgėlę. Kiek pasikamavęs ir ją sugriebė už plačias ir didžiules žiaunas ir ištempė lauk. Didžiule jėga vėgėlė nešiojo į šonus Antano ranką, bet ir pirštai į ją buvo taip įsikibę, kaip tas erelis į kiškį — perplėšk jį per pusę, bet vistiek nepaleis. Ir, žinoma, nepaleido, ir, žinoma, ištraukęs kaip kulka išlėkė į pievą, ir, žinoma, lakstė aplinkui ir savo akimis netikėjo, ir šoko pergalės šokį... Dabar išvilktoji buvo storesnė už Antano ranką, bet truputį trumpesnė už pirmąją. Per liemenį jis jos negalėjo apkabinti net abiejų rankų pirštais. Dėl to ir buvo velnioniškai dikta. Ji taip pat garbingai susiraitė nedidelėje jo terbelėje.
Paplokščias didysis akmuo buvo pačiame upelio viduryje, o akmenų svoris velėnžemyje buvo išgulėjęs giloką įdubą. Ji savo gilumu ir viliojo dabar išbaidytus vėžius ir vėgėles. Kai Antanas nustodavo plūkęsis prie akmens, upelio srovė greitai nunešdavo drumzles. Akmuo po savo erdvia apačia vėl suviliodavo įprastos vietos nerandančias vėgėles ir vėžius. Jis ir toliau po truputį judino aplink esančius mažesnius akmenis ir krovė juos į krantą, o po kiek laiko vėl ėjo prie plokščiojo akmens.Po keliolikos minučių į terbelę įsidėjo dar dvi, nors ir kiek mažesnes vėgėles. Po kitais akmenimis pagaudavo vieną kitą vėžį. Paskui dar ir dar krovė į krantą akmenis, dar ir dar traukė vėgėles iš po plokščiojo akmens. Kai visai nusiplūkęs ir iškrovęs į krantą porą vežimų akmenų, atsisėdo pailsėti, pamatė — diena praėjo. Pats laikas kilti namo.
Keletos kilogramų svoris terbelėje maloniai spaudė petį. Bet ir pažiūrėti terbelė atrodė solidžiai — stora, kaip persiėdusi karvė. Nors bėgant nevykusiai tabalavo, per lankos pievą Antanas skrido kaip pūkas. Kaip jis skubėjo namo, kaip norėjosi broliams ir seserims, mamai ir tėvui parodyti kiek šiandien sugavo ir kokios žuvies. Šiandien Antanas nebepavydėjo nei zakristijonui, nei vargonininkui, nors jie žvejojo ir su krytimi. Jis jautė, kad namiškiai gali nepatikėti — kur jis galėjo sugauti tiek žuvies, daugiau, negu suaugę vyrai ir tikri žvejai.
Juk buvo, kai Antanu vieną kartą nepatikėjo piešimo mokytojas, kai jis nunešė įvertinti per sekmadienį nutapytą piešinį. Tada piešė užšalusią žiemos upę ir lapę, eketėn įmerkusią uodegą. Mokytojui viskas pasirodė tiek gerai nupiešta, kad jis, atidžiai pasižiūrėjęs į išdykėlį piešėją ir akimis pasakęs „neieškok kvailių“, nė žodžio netaręs, atsiduso ir pačiame lapo kamputyje parašęs vienetą, pastūmė piešinuką, kad Antanas pasiimtų jį atgal. Mokytojui be žodžių buvo aišku, kad jį piešė ne tas vaikas... Tada, stovėdamas prie staliuko, Antanas taip ir nesuprato, kas atsitiko: ar iš tiklrųjų pusdienio darbas tik vieneto tevertas, ar atsitiko kažkas nenumatyto? Kadangi buvo pripratęs prie dvejetų, tai nė kiek galvos neskaudindamas, atsisėdo į suolą ir užsiėmė įprastais savo reikalais. Tuo viskas būtų ir pasibaigę, bet kur kas vėliau, kai kažkas, pamatęs piešinuką, nusistebėjo juo ir dar labiau pažymiu, tik tada Antanas suprato mokytojo žestus ir vertinimo turinį bei mokytojo dūsavimų prasmę. Iš to atsitikimo Antanas buvo padaręs vieną išvadą: piešiant neverta stengtis ir ilgai vargti, nes, nuėjus prie mokytojo staliuko, gali išeiti tik blogiau. Vietoj įprasto trejeto, kaip niekur nieko, gausi vienetą ir nei kam pasiskųsi, nei iš ko užtarimo sulauksi...
Apie tai prisiminė dabar, bėgdamas namo su maskatuojančia ir sunkia terba. Bet nebuvo nusiminęs — iškrauti akmenys paliudys, kad žuvis tikrai yra sugauta jo rankomis. Bet taip neatsitiko, tik visi aiktelėjo, kai jis į didįjį burnaprausį bliūdą iškratė terbelės turinį. Niekas nesuabejojo Antanu, nes žuvis buvo tikra. Tuoj ėmė jas skrosti. Vakare visi skaniai kirto farširuotas vėgėles su bulvėmis. Liko ir kitai dienai, nors valgė šešetas burnų.