Lacrimosa

I dalis. Beprotnamis

-Aš, kaip ir Tu, tenoriu laimingai gyventi, Maurai. Aš, kaip ir Tu, esu beprotė, taipogi, man jau gana tų Tavo nesamonių, -vos vos išlemenau pusbalsiu. -Ir dar, nevyk Dievo į medį.
Tuo metu, kai rėkiau ant Mauro jaučiausi apgailėtinai ir nesuprastai, nbes jis tik tylėjo ir žiūrėjo į mane nieko nesuprasdamas.
-Maurai? Ar Tu supranti ką noriu tau tuo pasakyt? Ar supranti, kad šitam beprotnamy mes tik dviese nebepročiai? Maurai, Maurai?
-Aš jau nebežinau ar verta toliau kovoti, -tarė jis. -Aš jau nebežinau ar verta, Elžbieta. Aš pavargau apsimetinėti ne savimi, o kažkuo kitu. Mes apsimetame esantys žmonės, bet ar mes verti tokio apibūdinimo?
-Maurai, nutilk! Užsičiaupk! Maldauju, Maurai, maldauju...


II dalis. Laisvė

-Laisvė, Elžbieta, laisvė, mes pagaliau laisvi!!! -rėkė Mauras sapnuodamas. -Laisvė, mieloji, laisvė!!!
Rytas.
-Visi į valgyklą, pusryčiai, -abejingu balsu pasakė atėjusi slaugytoja. Ji buvo sena, susiraukšlėjusia oda, na, jos oda buvo pageltusi nuo tų prakeiktų cigarečių. Negalėjau pakęst to kvapo, kai ji užeidavo į kambarį, ji dvokė tarsi šuva!
-Į valgyklą, Elžbieta! -suriko ji man į ausį.
Valgyti gaudavom mažai ir neskaniai. Ka-kokią apgailėtiną porciją pilkai geltonos košės. Tikrai galima susivemti, bet tai mes vadinome maistu.
-Maurai, pasiilgau laisvės... -jis tylėjo ir valgė. Valgė ir tylėjo.
-Maurai? Maurai!!! -jis ir toliau tyli. -Netylėk, prašau, sakyk ką nors arba tikrai pasijusiu beprote. -jis tyli. Taip ir praėjo mūsų rytas.

-Lacrimosa, štai ir ji, Maurai!