potvynis

išsilieja į krantus kiekvieną naktį
akys, tykiai plukdančios ledus į rytus,
niekieno nesuvaidinti personažai
kaupiasi po slenksčiais, ima lyti -

įsiplėšę iki gyvnagių, belaikiai,
beasmeniai sakiniai, beformės mintys,
teatrališkos patetikos pritvinkę tonai
lyg ne pirmą kartą bandant gimti.

tavo įsčiose pasaulio amžinybei
nebelieka vietos, ima skeldėti daiktai,
išpažįstantys tikėjimą į mirtį
be prisikėlimo. o juk moka mintinai

išraizgyti tūkstančius prisiminimų,
lyg gyvatvorėm supančiotais kanalais,
bet praradę subtilumą romiai krinta
it nuo kojų nuvaryti bucefalai - -