Balos

Viena kojinė žalia, kita mėlyna... Tai kas?!. Greičiau greičiau į guminius aulinukus, kol nepamatė mama! O tada reiktų ieškoti antros kojinės, kurią vakar kažkur nutempė Margis, reikėtų rasti jai antrąją, vėl autis, o lietus gali imti ir baigtis! Lauke telkšo tokio dydžio balos, kad jose paskęstų begemotas! Ne, greičiau į aulinukus! Saulė apsiauna batukus, vos spėjus apsirengti stiukytę, puoštą languotu flaneliniu kiškučiu lekia lauk, kol jos nesustabdo mama, ramiai neužsega sagučių, neužriša kepurytės raištelių. Mergaitė trypia vietoje tai ant vienos kojos, tai ant kitos.
-Mama, greičiau! Greičiau, lauke ką tik lijo!
-Kur taip skubi? -mama ramiai šypsosi.
-Leisiu kreiserį! Va! -Saulė ištiesia popierinį laivelį.
      Tėkšt! Bala purslais liejasi iš kraštų mergaitei įšokus tiesiai į jos vidurį. Saulė juokiasi užvertusi galvą, o ant veiduko žaidžia linksmas saulės spinduliukas, ką tik pasirodęs pro mieguisto debesies kraštelį Kapt kapt kapt... kapt... baigia pabėgti paskutiniai pavasarinio lietaus lašeliai.
      -Tėkšt! -Saulė vos pasišokinėja baloje.
Mergaitei atsako vienišas paukštelio balsas:
      -Cyri cyri cyri.... –ją mėgdžioja zylė.
Saulė dar kartą perbrenda balą, taip smagu, kai kojas skalauja vanduo, bet kojinės sausutėlės. Tiesa, šiek tiek šaltoka, vanduo baloje ne šiltas.
Saulė nusimeta pirštinytes ir įleidžia balon baltą laivelį.
-Plauk!
Laivelis sukasi vietoje, Saulė bando į jį papūsti, balon šlemptelna pirštinė.
-Pliumt... – mergaitė vangiai ją pakelia, tada nupurto. Nuo pirštinės lašas purvinas vanduo. –Fu...
Laivelis ima drėkti. Dar kurį laiką sukasi baloje, tada subliūkšta ir išsileidžia.
-Tu kalta! -Saulė pakelia akis į zylutę. Paukštelis valosi snapelį į medžio šaką nekreipdamas į ją dėmesio. -Štiš! Pel tave nusendo mano laivelis! – Saulė vėl pasišokinėja baloje. -Tėkšt!