Kada nors

Tamsu... Niūru... Drėgna... ir tylu.
Didžiojo kalno papėdėje esančiuose senųjų kasyklų tuneliuose kitaip ir nebūna - tai niekada neregėjusių saulės požemio gyvių, atgijusių šešėlių,  užmirštųjų šmėklų karalystė. Retas svečias drįsta kelti koją į šias senai pamirštas vietas - įžengęs į urvų, katakombų, daugelyje vietų užgriuvusių praėjimų labirintą, gali niekada nebesurasti kelio atgal.

Pasigirdo užminto akmenuko trakštelėjimas. Į urvą nedrąsiai skverbėsi šviesa.
Iš išgąsčio suaimanavusios dvasios blaškėsi po visą erdvę maldaudamos sugrąžinti buvusią ramybę. Šimtmečius jėgas kaupusi tamsa akimoju sutirštėjo, tačiau tunelį užliejus akinančiai šviesai, lydima stūgaujančių šmėklų, atsitraukė. Neilgam...

****
- Kas čia per?... - sumurmėjo senasis dvarfas, bandydamas apžlibusiomis akimis geriau įžiūrėti jam kelią pastojusį,  į gruntą įsmeigtą pagalį.
Markstydamasis pasilenkė ir prikišo arčiau deglą.
- Kad ir iš kur tu čia, praversi vietoj lazdos, - nusprendė ir čiupęs už viršutinės dalies bei šiek tiek pastenėjęs, išlupo.
- Che che che - iš suskeldėjusių lūpų išsiveržė sausas juokas. - Nebetoks stiprus kaip jaunystėj... vos nepatrūkau.
Atrėmęs lazdą į urvo sieną apsidairė. „Vieta lyg ir matyta“, šmėstelėjo mintis „Gal reiktų pabandyti čia... “.
Smeigęs šalimais deglą ir nusiėmęs nuo peties kirtiklį senis dar kartą apsidairė, išsirinko jo manymu tinkamiausią sienos plotą ir kelis kartus lengvai stuktelėjo. Netikėtai pasipylus grumstams garsiai nusičiaudėjo ir piktai priešais save pamosikavęs ranka sumurmėjo:
- Galėčiau prisiekti savo pastur...
Staiga dvarfas sustingo - berods kažkas žybtelėjo! Dar šiek tiek padirbėjus kirtikliu atsivėrė nuostabiausias kada tik jo matytas reginys - pro nedidelį plyšį, įvairiausiom spalvom deglo šviesoje žėrėjo kažkas neapsakoma... nepakartojama...
Negalėdamas patikėti tuo ką mato, senis atsargiai, tarsi bijodamas kad tai tik bet kada galinti išsisklaidyti vizija, ištiesė ranką ir lėtai perbraukė nelygų paviršių.
- Tai vis tik radau tave, - šnibždėjo susijaudinęs dvarfas.  - Pusę šimto metų prireikė... koks tu didžiulis... gražus...  - sausa raukšlėta ranka glostė brangakmeni. - Neveltui tėvas tave čia paslėpė... - akyse blizgėjo ašaros.
Ilgai dar nejudėdamas stovėjo senukas, džiaugdamasis kiekviena akimirka, gėrėdamasis vaizdu, pagaliau išsipildžiusia svajone. Pro akis plaukė reginiai, kaip po daugelio metų jis pagaliau grįžta į gimtąjį kaimą, savo sodybą, sėdi garbingų vyrų apsuptyje, pasakodamas ilgą istoriją rodo visiems didžiausią kadanors jų akyse regėtą turtą...
Staiga dvarfas atitoko ir vogčiomis apsidairė. Nors ir retai, tačiau šiuose apylinkėse pasitaiko sutikti vieną kitą gnomą, kuris mielai priglaustų jo brangenybę. Nieko nepastebėjęs lengviau atsikvėpė ir trumpai pasvarstęs nusprendė atsigabenti daugiau įrankių.
- Prireiks ir karučio, – sumurmėjo, pasilenkė ir paėmęs saujon greta nubyrėjusių grumstų, užlipdė žėrinčio akmens paviršių, paslėpdamas šį nuo svetimų akių. Čiupęs deglą jau ketino lėkti, tik akimirkai stabtelėjo, pamąstė, ir dėl visa pikto įsmeigė šalia paslėpto brangakmenio rastą lazdą.
- Kad neapsižioplinčiau, - burbtelėjo, pasisuko ir kaip galėdamas greičiau, sunkiai judindamas skaudamas kojas, trumpais žingsniukais nutipeno. Ilgai ėjo senukas pro daugybę kartų išvaikščiotus tamsių tunelių, urvų labirintus...
„Pagaliau... pagaliau.... “
Taip beskubant jo žvilgsnis palengva pradėjo drumstis, žingsnis sulėtėjo, deglą laikiusi ranka nusviro... Praėjo jis pro kadaise nuverstą, ant akmenų gulintį karutį, netvarkingai išmėtytus įrankius, skaldos krūvas... Ilgas ir sunkus kelias vedė į Didžiojo kalno paviršių. Galiausiai raukšlėtą, pavargusį veidą nušvietė skaistūs saulės spinduliai. Čia pamažu jo žvilgsnis nuskaidrėjo ir nupurtęs nuo ilgos žilos barzdos dulkes, apsidairė, nesuprasdamas kokiu būdu atsirado prie pat įėjimo į kasyklas.
Dirstelėjęs į pamiškėje stovinčią savo vienišą trobelę, sutelkė dėmesį ir pabandė prisiminti ką paskutiniu metu veikė. Nesėkmingai.
- Prakeikta makaulė, nebedirba kaip reikia, - sumišęs sumurmėjo ir pažvelgė į vakarop krypstančią saulę.
„Iki sutemų dar geros trys valandos“, nusprendė. „Spėsiu dar bent porą apžiūrėti... “
Senasis dvarfas palengva apsisuko, iš šalimais riogsančios, nuo lietaus šakomis uždengtos įvairios paskirties daiktų krūvos išsitraukė deglą ir truputi pailsėjęs, giliai atsidusęs, lėtai, šiek tiek šlūbčiodamas, pranyko tunelių labirinte... ieškoti tėvo paslėpto lobio... kada nors jį suras....