Iš vieno su upe — 3

2. Dienos upėje (tęsinys)

Praėjo ne vieneri metai, kol priprato prie tų keistų, atbulai ropojančių ir iki kraujo žnaibančių rankas, vabalų. Atėjo ir toks laikas, kai po žvejojimo nei ant dešinės, nei ant kairės rankos nebebūdavo nė vienos sveikos vietelės: visi rankų pirštai nubadyti, nužnaibyti, nudraskyti. Tada jau svarbu būdavo tik viena: iš to urvo ar paakmenės, kur prisiglaudė bent koks upės gyvis, būtinai jį reikia ištraukti. Jei vėžys savo buveinėje labai priešinasi, jis bus nedidelis ir, ko gero, patelė, kurią, nors ir sunkiai sugavus, reikėdavo paleisti atgal į upę. Galvodavo Antanas, kad dar reikės gyventi ir kitais metais, norėdavo, kad upėje vėžių niekada netrūktų. Rankų sužnaibymai ir po truputį iš pirštų trykštantis kraujas žvejui buvo normalus ir įprastas dalykas. Tuo laiku jau sąmonėn buvo įaugę — vėžio įžnybimas, nors ir iki kraujo, neskausmingas ir žvejojimui reikšmės neturi. Tegu tik daugiau vėžių būna, o kaip juos gaudyti ir kiek tai atsieina žvejui — jo paties reikalas, jo įgudimo, gudrumo ir mokėjimo dalykas.
Visai kitoks dieninis vėžių gaudymas būdavo prūdgaliuose. Šiltomis dienomis paaugliai nerdavo į vandenį ir po krantų gilyn nusvirusiomis ajerų šaknimis ieškodavo urvų. Suradus platų ir gilų urvą — gerai jei užtekdavo rankos ilgumo ir jei ją galėdavai išlankstyti palei urvą. Tada bemaž visada ištraukdavo didelį vėžį. „Bet aptikęs jį pačiame urvo gale,— mintyse kartodavo Antanas,— nepulk stačia galva jo traukti, neskubėk. Vėžys gali tau skaudžiai įdurti, nes ant jo nosies galo auga ilga, smaila, sukaulėjusi adata. Be to, jis gali taip sužnybti ranką, kad nebeiškentęs ir vilku sustaugęs, mausi iš vandens ir dar keliolika sekundžių laižysi trykštantį kraują, keiksi savo žioplumą.“ Kuris būdavo nebe naujokas, vėžys juokų nebeiškrėsdavo. Pajutus vėžį, mikliai rankos pirštus pasukdavo į urvo viršų, kur nesiekia nei vėžio nosies adata, nei jis gali prisitaikyti ir sučiupti už piršto žnyplėmis. Be abejo, jis stengiasi, mataruoja kojomis, bet viskas veltui, nes žnyplės linkusios žemyn, o tavo pirštai urvelio viršuje. Nutaikęs momentą, kai žnyplės pasideda ant urvelio apačios, pirmiausia suimdavo į saują žnyples, truputį truktelėdavo jį iš urvo ir pirštais greitai apimdavo nugarą. Tada jau lengvai traukdavo lauk. Ką tik pagautasis skeričiuojasi didžiosiomis žnyplėmis, čeža gaudydamas orą ir yra piktas kaip perkūnas: kraipo ūsus ir vis taikosi įsikibti tau į minkštesnę rankos vietą. Dedi jį į maišelį ir vėl atsibėgėjęs neri į vandenį ieškoti kito urvo, kito vėžio. Taip Antanas žvejoti pradėjo tik tada, kai išmoko gerai plaukti ir nardyti.
Grįžkime į paupį. Diena jau krypsta į pavakarę, bet dar šilta, namo dar ne laikas. Paupiu ateina bažnyčios zakristijonas ir vargonininkas. Jie šandien irgi žvejoja ir eina palei upės tėkmę. Tad žvejų keliai ir susikirto. Jų žvejyba visai kitokia. Nešasi didžiulę krytį, kuria prie patogaus duburio užspendžia bemaž visą upės plotį. Tada su dalbomis padaužo po vandenį ir pakeres, pabaidytos žuvys mauna į gelmę ir patenka tiesiai į kryties giliai įduobto tinklo rankovę. Kiek kada jie besusitikdavo, Antanas matydavo jų terbos minkštą svarumą, kurios šonus apvalindavo didesnių ir mažesnių žuvų sulinkimas. Jie nešdavosi vieną terbą. Kartais Antanas vaizduodavosi, kaip, baigus dienos žvejybą, jie dalindavosi laimikį. Smagu imti sidabražvynes dideles raudes, žalsvanugares dryžas lydekas, kitas žuvis, kurios, paimtos per vidurį, sunkiai nusvyra ir sulinksta. Dalybų Antanas neįsivaizdavo be vienos kitos stambesnės žaliai juodos vasarinės musės, kurios, pajutusios negyvos žuvies salstelėjusį kvapą, kaip mat prisistatydavo ir zuidavo aplinkui. Mėlynų ir zyziančių musių nėra ko bijotis. Jos tik šiaip, trumpam, kol žuvis dalijama, į terbą jos nelenda. Bet kaip gražiai atrodo žolėje gulinčios didelės žuvys ir viena kita greitai besisukinėjanti ir bezvimbinanti aplinkui mėlynai blizganti didelė musė...
Jie į Antaną, vaikigalį, net nepažvelgdavo. Jų akys ieškodavo geresnės vietos krytei užspęsti ir geresnių, žuvingesnių duburių. Palydėjęs juos akimis, jis nueidavo savo keliais. Tą kartą pavargęs Antanas vėl įbrido į upę ir žengė sekliu tik blauzdas siekiančiu vandeniu. Truputį dilgino šaltis, erzino išmirkusias pėdas stambaus žvyro aštrūs akmenėliai, dumblo klampumas. Žalių ir slidžių plaukų kuokštais draikėsi ir pynėsi apie kojas suvešėjusios mauragimbės, prie jų, vandens sūkurių blaškomos, plevėsavo vandeninės elodėjos šakelės. Visą pakraščių smėlingą sraunumą ir seklesnes vietas užėmę, aštriomis, galūnėse sudėtomis spygliuotomis sėklų dėžutėmis, upės vidurio seklumoje stirksojo šakotojo šiurpio atvašynai. O toliau, bemaž duburio viduryje, ko ne  pusę jo ploto užskleidęs ir dumblingam dugne įsitvirtinęs bei žydėjimui pasiruošęs, virš vandens vėjo judinamas, stangriai ir kietai virpėdamas linkčiojo didžiulis ir vešlus skėtinis bėžis, ir daugybė kitų aukštesnių upės pakrantės augalų...
Antanas išlipo ant kranto ir apsižvalgė. Nebesinorėjo jam bristi upe, iki vandens lankstytis ir lįsti pro žemai į vandenį nusvirusias ir apšlapusias karklų šakas, vis stebėti vandenį ir dugną besisaugant gilių ir klampių duburių. Nutarė paėjėti krantu ir, jei aptiks patogią vietelę, gal dar ir kiek pažuvauti. Netrukus prie jo kojų dangaus gilumu sušvito ramus duburys, plaukiojo daug raudžių. Kitoje pusėje, į kurią atsimušė tėkmė, nuo kranto į vandenį sugulusios ir srauto nešamos tyvuliavo ir draikėsi karklų ir alksnių šakos, o tarp jų neaiškiai juodavo visokiausios sąnašos. Nutarė įbristi ir atidžiau apžvelgti. Treptelėjo koja, pabaidytos raudės akimirksniu pasislėpė, o jis, matydamas, kad pakerė labai gili, su pagaliu apdaužęs aukštas pakraščio dilgėles, šiaip taip prisigavo iki vandens. Paskui, kaip cirko akrobatas, balansuodamas ant stambesnės nulinkusio alksnio šakos, prisilaikydamas abiem rankomis už smulkesnių šakelių, kniūbsčias nusileido iki pat vandens, bemaž įkišęs į jį  nosį, pradėjo žiūrinėti upės gilumą ir sąnašas. Stebėjo kaip atrodo povandeninė šios vietos karalystė. Pakerė Antanui nepatiko ne vien dėl gilumo, bet ir dėl į pakerę nueinančio dugno slesnumo. Pro jos erdvę prasimušęs vanduo tekėjo bemaž nekliudomai, o apsemti kerai ir šakos lingavosi ir buvo pakibę ties metrine tėkmės giluma. Tokiose vietose, jei ir yra žuvies, penki pirštai — per menkas įnagis joms pagauti. Belipdamas ir betraškindamas šakas, tikriausiai, jis išbaidė ir tas, kurios netyčia, gal kada čia ir buvo užklydusios. Bet gerėliau įsitaisęs ant vandens nulinkusios ir siūbuojančios šakos, kiek ranka prigaudamas, čiupinėjo susimušusių sąnašų priėjusią gelmę. O Dieve! Čia buvo tiršta nuo raudžių šurmulio... Nieko jos neišsigando, niekur nenuplaukė, pabaidytos sulindo į šituos gerus, tankiai susisprengusius žabus ir laukė nesulaukė, kol Antanas jas pagaus. „Ir man,— šmėstelėjo mintis,— kartais atsitinka tikri stebuklai.“ Nors čia tebuvo tik geras glėbys šapų ir per daug skaidrios erdvės rankinei žūklei, bet, pasirodo, šioms žuvelėms tai nieko nereiškė — jos, kaip niekur nieko, sukiojosi Antanui apie rankas ir neskubėjo niekur bėgti. O gal šiame duburyje joms patogesnės vietos nebuvo? Tik šitos menkos sąnašėlės ir jas košiantis skaidrus vanduo. „Dabar,— vėl dingtelėjo mintis,— man bent kiek neatsargiau judėti nevalia, nors ta netvirta alksnio šaka visai nulinktų ir ant paties dugno pasidėtų...“ Sunku buvo laikytis ant jos ir balansuoti. „Tebūnie kaip nori: nors ir iki paties kaklo nugrimsčiau, nebėdavosiu ir nesiskųsiu,— kalbėjo su savimi,— tik kad raudės nieko nesuprastų. Dabar visas jėgas ir išmonę skirk švelnumui, neskubėjimui ir žvejo miklumui...“
Žuvelės vis dar teberailiojo apie jo rankas, tebesidžiaugė giliu vandeniu ir suneštų šapų gniužulu. Jau viena, didelė kaip kultuvė, įplaukė į delną. Jis vos įstengia vienos rankos pirštais apimti riebų jos kaklą. Jau ji pasisuko šonu, palengva judina uodegą. Žuvelė niekur neskuba, Antanas — taip pat. Ji galvoja, kad įsivėlė tarp šapų, net nebando rimčiau sujudėti. Taip jie kokiai sekundei ir sustingsta. Tik ji, prie galvos kietai suspausta ir jau pamažu keliama iš vandens, o žuvautojas laimingas, kad taip atsitiko. Tuoj, suktelėjęs žuvies galvą, kad nesikankintų, išmeta į smėlėtą krantą. Kol darbavosi su šita, į kairės saują įsismaukė jau kita, kiek mažesnė. Netrukus ir ji, švytėdama papilvės sidabriniu žvynu, skrenda į smėlėtą pakraštį. Vėl kiša rankas į sąnašas — tuoj į kairės rankos tarpupirštį įkiša galvą dar viena. Belieka suspausti ir dailiai ištraukti iš vandens. O į dešinę saują įplaukia didelė — kaip geras pagalys. Ją taip pat suima prie kaklo ir suspaudžia visa jėga. „O pasiutimas!— nustemba Antanas,— kad tokia žuveliokė dar ranką į šakas man daužytų...“ Kartu net papyksta, nes kai suspaudė, žuvis taip bloškia kelis kartus uodega, kad į šakas jam net ranką nubrozdino. Žinoma, norėjo pasprukti, bet jos norai pavėluoti: jau kairėje buvusioji lekia ant smėlio, o dešinės niekaip negaliima ištraukti, suspaustam į kumštį delnui ir suimtai žuviai trukdo šakos. Tenka padėti kaire. Kad nebūtų netikėtumų, kaip tėvas mokė, dar vandenyje pasiutėlei staigiai palenkia galvą. Žuvis su velnioniška jėga vos neištrūksta iš rankos, bet greitai nurimsta, ji taip pat lekia į smėlėtąjį krantą. Pamačius šią žuvį, Antanui net akys praplatėjo. Tai būta visai ne raudės, o didelio ir stipraus plačianugario šapalo, kuris dabar smėlingame krante gulėjo kaip koks storas pagalys, daug ilgesnis už sugaudytas raudes. Švytėjo saulėje neįprastai gelsvos jo akys. „Tuo geriau,— apibendrina,— šios dienos žuvų kolekcija bus ne tik gausesnė, bet ir įvairesnė.“ Vėliau sugavo dar dvi dideles raudes, ir pagaliau gerosios sąnašos ištuštėjo. Paskui, nebežiūrėdamas vandens gilumo, išnaršė jas skersai ir išilgai, bet visur buvo švaru ir tuščia, tik pro šapus košėsi gilus, žalsvokas ir verpetingas vanduo, o krante ant smėlio gulėjo šešios didelės žuvys. Trys iš jų, ne tokių, kaip Antanas, o gerų žvejų vertos, trys mažėlesnės, bet irgi geros. Žuvų šiandien jam į valias, diena pakliuvo, kaip reta, šypsojosi sėkmė. Ir saulelė jau per sieksnį nuo žemės, ir lankoje jau sukilo skraidyti vakarinės muspalaikės, ir kregždės pasikrykštaudamos nardo po atvėsusią erdvę, ir mykia paupy raišiojamos juodmargės, laukdamos, kada šeimininkės atbarškės su kibirais išvaduoti jų nuo tešmenin beplūstančio pieno. Ir Antanui pats laikas namo. Parbėgęs tik spės ką sukąsti ir ristele, kad nepavėluotų, dums prie klubo: rodys šįvakar komediją „Volga, Volga“
Bežingsniuodamas per vešlią ir žiedais margą paupio pievą pajunta, kad saulė ir vėjas per dieną gerokai įskirdino kojas, rankas, nuogą nugarą. Suvokė: žvejojimas — sunkus darbas, tikriausiai, į paupį greit nebeis. Sunki apie šonus besimaskatuojanti terbelė iškalbingai bylojo — ši diena praėjo ne veltui. Mama bus patenkinta skrosdama riebias žuvis, matydama, kokios jos didelės ir kad jas pagavo Antanas.