Rašyk
Eilės (72254)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10355)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Figoris Putlutis – menkutis pūkuotukas gyvenantis rūsio kamputyje esančioje landynėje, gulėjo savo medinėje lovytėje, kuri labiau primena nedidelę kartoninę dėžutę, ir skaitė etiketę nuo braškių džemo. Prie jo sėdėjo šviesiai rudas briedis su aksominės spalvos akimis. Žinoma, kaip ši kompanija galėtų apsieiti be vieno iš didingiausių ir gražiausių visų laikų pūkuotuko Džonatano Hamelio Kojinės – tai yra manęs. Bet deja šioj visoj linksmoj kompanijoj trūksta vieno pūkuotuko – Fi. Būtent dabar mes sukame savo menkas pūkų prikimštas galveles bandydami surasti jo dingimo priežastį. Galiausiai aš neiškentęs išdidžiai pasklebiu:
- Užteks! Kol mes čia mąstome mūsų bičiuliui, turbūt gresia didžiulis pavojus.
- Turbūt... Bet, Džonai, mes bejėgiai. Nejaugi tavo menka smegeninė negali to suprast?
- Putluti, gana. Mums būtina surasti jį nedelsiant, juk patys žinote kokie jam gali grėsti pavojai.
- Kokie pavojai? Kokie? Juk jūs abu net nosį iškišt iš savo landynės bijote, o jis buvo bent šiek tiek drąsesnis ir iškeliavo, nes jam nusibodo jūsų sapalionės apie ten esančius monstrus ir pabaisas. Ir ko taip spogsote išsprogdinę akis? Manote - tai netiesa?
- Putlutis teisus... – nuleidęs galvą žemyn pripažinau, nors ir labai to nenorėdamas. – Mes bailiai...
- Gal metas ieškoti savo draugužio, o neverkšlenti čia pakampėje.
- Ne, Figori. Aš branginu ir suprantu tavo norą jį rasti, bet turi suprasti, kad tai per daug pavojinga, - tarė Briedis mano didžiai nuostabai. Mat visuomet maniau, jog jis yra geriausias ir ištikimiausiais Fi draugas.
- Draugus nelaimėje pažinsi, - etiketę mestelėjęs į šalį pradėjo filosofuoti Putlutis.
- Senas, kvailas posakis - supratęs užuominą atšovė Rudasis.
- Ką gi, Džonatanai, manau bent tu keliausi su manimi?
- Neklysti.
Briedis atrodė pasipiktinęs tokiu mano atsakymu, tačiau išliko šaltas it ledas. Tik retkarčiais man besikraunant mantą murmėdavo apie seno draugo išdavystę ir kitas nesąmones, kuriomis matyt pats bijojo būti kaltinamas. Galiausiai mums beišeinant jis įsikniaubė į seną sukandijusią kojinę ir grasino nusižudžiąs jei liksiąs vienas šiame negailestingame pasaulyje. Nenorėdami rizikuot palikom jam žalią iš balandžio plunksnų pagamintą papūgą. Deja tai jo nė kiek nenudžiugino. Jis dar šiek tiek pasirangė, kol galop užmigo.
- Visi briedžiai, tokie irzlūs ir nervingi.
- Jis beprotiškai bijo likti vienas.
- Žinau, Džonatanai, žinau... O dabar eime, kuo ilgiau užsibūsime tuo bus sunkiau išvykti.
Aš priėjau prie Briedžio, apklojau jį audeklo skiaute ir nusisukęs tariau“
- Gerai, eime.
Mes nedrąsiai it kažkokie menkučiai trušiai atidarėme landynės dureles ir išlindome iš savo nuolatinės gyvenimo vietos su didžiu džiaugsmu ir dar didesne baime. Tai buvo neabejotinai nuostabiausia ir didingiausia mano gyvenimo akimirka. Nors tai ką aš pamačiau tebuvo didžiulis tamsus ir ne ytin tvarkingas rūsys apkrautas įvairiais senais rakandais.
Turbūt dar ilgai būčiau svajojęs, bet Figoris nutraukė mano apmąstymus primindamas, kad esu ne vienas. Taigi mes nusprendėme patraukti pas seną Figorio bičiulį – Kelį. Jis gyveno nedideliame pelių urve, maždaug už kelių žingsnių nuo mūsų landynės. Kai įlindome į urvą, Kelis įsitaisęs mažyčiame krėsliuke rūkė pypkę. Jo seną žilą galvą puošė ruda kaubojiška skrybėlė, o gelsvą jaunatviškumu dvelkiančią mantiją dengė ilgiausia kada nors mano gyvenime matyta barzda (tiesa jų gyvenime neesu ytin daug matęs).
- Sveikutis, bičiuli, - valiūkiškai nusišypsojęs senukas puolė į Figorio glėbį ir dukart patapšnojo jam per petį.
- Užteks, drauguži, užteks, - šiaip ne taip išsivadavęs iš senuko gniaužtų tarė Figoris. Šypsena dingo iš Kelio veido, tarsi jos ten niekada nebūtų buvę.
- Ar kas atiko mano bičiuliui. Kokia nelaimė jį taip subjuro?
- Nelaimė, Keli. Dar ir kokia.
- Iš svetimų žynių lūpų nugirdau, kad vėlyvą rudenį visos pranašautos nelaimės atkeliauna.
- O taip senuk. Šįsyk deja ji mūsų landynės neapėjo.
- O kas jumis atitiko?
- Didis draugas Fi dingo kaip į vandenį.
- Dingti niekur negalėjo. Bet žinau kur jis galėtų būti. Lear Penchonas, kur lindi begarbiai lizdą susisukę, kur šlykščius savo darbelius apdirbinėja. Iš tiesų nieko šlykštesnio neigi monstrai jieji, natūrai bjaurūs, monstrais šaukiami, idant tvarinys šėtono. Tai yra bjaurybės be orumo, sąžinės ir garbės, tikrieji pragaro išperos, tiktais žudymams pritaikyti. Nėr tokiem, kokie anie, vietos tarpe žaislų padorių.
- Nejaugi jie tokie šlykštūs ir bjaurūs, kaip, kad jūs pasakojat?
- Bjauresnių savo senom pusaklėm akim neesu regėjęs.
- Jei Fi tikrai pas tuos šlykščius monstrus, negalim gaišti nė sekundės.
- Ė, o ar mane į savo menką draugiją priimsit? Seniai norėjau primint sau laikus kai dar jaunas ir galingas buvau.
- Senas svajoklis, - nusikvatojęs numojau letena tuo labai papiktindamas senolį.
- Gali eit, Keli, bet žinok mes už tavo seną nudriskusį kailį neatsakysime.
- Nemanykite, kad aš koks nukvakęs savim pasirūpinti nesugebantis senis.
- Nemanome taip, drauguži, bet tu jau nebe pačiame jėgų žydėjime. Tu senas, nors ir nenori to pripažinti, o kelionė bus sunki, net tau.
- Nejuokinkit. Aš  dar ne tokius sunkumus esu įveikęs.
- Negalim daugiau gaišti. Jei nori gali keliauti su mumis, - tarė Figoris išeidamas pro duris. Senukas su manim patraukė įkandin.
Maždaug po trijų valandų  jau buvome netoli Lear Penchoto. Tai buvo labiausiai išpuoselėta vieta visame rūsyje ir tikrai jei nebūčiau žinojęs man net į galvą nebūtų šovę, jog tai gali būti šlykščių pabaisų irštva. Senukas rankose tvirtai laikė pakelėje rastą plaukų smeigtuką ir buvo, bet kada pasiruošęs gintis. Figoris atrodė labai išsigandęs, mat neturėjo nieko kuo būtų galima apsiginti ir apginti kitus. Aš teturėjau menkutį dantų krapštuką ir tikrai smarkiai abejojau ar jis ką nors galės apgint, bet maniau, kad geriau krapštukas, nė nieko. Kelis nedrąsiai priėjo prie vartų ir pabeldė tris kartus. Vartai atsivėrė.
2008-02-28 13:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-01 18:07
begemotas
Teoriškai klaidų nėra, kūryboje galima viskas. Smulkmenos ir keistinos detalės:dažnai besikartojantys žodžiai reikia ieškoti sinonimų, pvz. Menkutį (ieškok sinonimų knygos) yra ir daugiau surask pats ugdys atidumą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-29 18:35
begemotas
su išlygom 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-29 09:40
nep
nep
Kaip pradžia - geras daigas, manau bus ir daugiau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą