grįžimas_vaikystėn

kažkada vienas „AtA“ - mano didžiais gerbiamas literatūros grandas pareiškė - „kiškių mažės“. Išpranašauta tiesa - kiškių mažėja. Tikras siaubas kiek jų pasirenka savižudybes autokatastrofose, kiek jų žūva konfliktuose bepuotaujant su medžiotojais. Laikraščiai taip pat mirgėte mirga baisiomis kiškių savižudybių, auto katastrofų, statistikomis. Statistikos taip pat rodo, kad mažėja nedarbas, infliacija. Gydytojas mano ligos istorijoje įrašo, kad mažėja mano plaučių tūris, imunitetas...
Mintyse perfrazuoju kelias žinomos poemos eilutes: - seniau būdavo, didėji, augi, pletiesi, išgeri stikliuką, uždūmiji papirosą - tai net širdį veria. O jau atgulęs, imi žmogus svarstyti - su Maryte guli? gal danguj? gal rojuj?!
Vienu žodžiu, su laiku žmogus imi ir pats mažėti, retėti tarsi kiškis. Taip taip ir mintys retėja. Vis rečiau beprisimenu mergaitę, kuriai su ramunėmis padovanojau ne tik kramtomosios gumos „Paršiukas Čiukas“, bet ir savo meilę. Manau, kad apie savo pirmąjį kartą geriau net nebeužsiminti. Nereikia virkdyti skaitytojo, kukliais ir nekaltais prisiminimais iš savo mokslų praktikos, kai kolūkio fermose vadinamajame -„raudonajame kampelyje“, kuriame būdavo rašomi ne tik penkmečių rezultatai, bet ir apdovanojami darbo veteranai - su didžiakrūte melžėja Zoja mokiausi valgyti pirmąsias vynuoges. Juo labiau prisiminimais apie veterinarą Antaną, kuris melžimo aparatus, jau gerai apdujęs, mėgdavo panaudoti ne pagal tikrąją daikto paskirtį.
Jaučiu kaip mažėju, retėju. Neturiu net mobiliojo telefono, pašto adreso, juo labiau indekso. O kam jie man, juk vis vien neatminsiu, o klausysiuos kaip tu, tyliai tarsi netyčia pabelsi į mano duris – ankstyvą pavasarį.