Medžio gilumoje, o širdyje, merdėjo mažas Padarėlis. Jis norėjo mirti ir visai nesipriešino tam , kas vyksta, t.y. nykimui. Jį naikino visi, kas buvo aplinkui. Vadinamieji Draugai jį niekino, o tie, kuriuos jis laikė Priešais nedarė nieko, arba net norėjo padėti, bet dauguma bijojo.
Vieną lietingą rytą, po ilgo įprasto naktinio tylėjimo, Padarėlis silpnučiu, lyg pirmasis plonas ledukas (jis vis kėsinosi padengti žemę, tačiau jam to padaryti neleido karts nuo karto atšylantis oras ir lietus), balseliu išlemeno : “Gerti...” Aplinkiniai sutvėrimai susižvalgė, draugai nusijuokė ir vėl kibo į savo reikalus, nekreipdami dėmesio į mažąją būtybę, ir tik vienas gan draugiškas Priešas tyliai, besidairydamas į šalis, priėjo ir paklausė : “Ko tu norėtum atsigerti?” Padarėlis šiek tiek sumišo, nes jam norėjosi gerti ir tiek, jam net nekilo minties norėti kažko ypatingo...
- Nesvarbu...- atsakė sumišęs Padarėlis, bet geriau pagalvojęs pridūrė, - Nors ne. Svarbu. Noriu pieno. noriu ne tik gerti... Noriu saulės ir vėjo... Dar noriu žalios žolės... Tačiau labiausiai norėčiau Pieno... Bent lašelį.
- Gerai. Pasistengsiu jo gauti. Tik teks truputį palūkėti,- pažadėjo Priešas.
Padarėlis taip apsidžiaugė, jog net šiek tiek atsigavo, nors vis tiek buvo panašus į raukšlėtą, susitraukusią Būtybę. Toji Būtybė buvo mažutė, smulkutė labai lengvai pažeidžiama bei lengvatikė. Todėl tik išgirdus pažadą, ji taip įtikėjo, kad gaus tai, kad bus išpildytas jos pageidavimas, jog net viena kita jos raukšlelė išsitiesino.
Priešas pasišalino. Padarėlis laukė. Jis taip karštai tikėjo..., jis neprarado vilties. Draugai praeidami pro šalį juokėsi. Dažnai girdėjosi ir užuojautos žodžiai iš Priešų : “Ach... vargšelis. Jis dar vis laukia. Jis dar tiki...”
Padarėlis mirė. Jis taip ir nesulaukė Pieno. Tyro, vėsaus, baltut baltutėlio Pieno.
Priešas negrįžo. Negrįžo pas Padarėlį, nes, padėdamas jam, jis tapo jo Draugu. o Draugai ir toliau tyčiojosi. Tyčiojosi net tada, kai Būtybės nebebuvo.
Man patiko. Bet mano nuomone tu ne tiesa rasai (tarp kitko, tada draugai turejo tapti priesai, jei taip elges). Depresucha tau ryskiai(kaip ir man beje).
Liūdna. Kalbant atvirai tai vos neapsiverkiau. Aš rimtai. Ašaros vis dar stovi akyse. Tačiau vis delto reikia prie ko nors prikibti: mano nuomone sakiniai per daug ilgi, t.y. kol sakinį peskaitau iki galo, jau pamirštu ką juo norima pasakyti ar kokia buvo pradžia. Tai apsunkina kūrnio suvokimą, įsigilinimą į jį.
Mus visus parasiusius tarsi perpina kazkoks savotiskas konkurencijos lynas. Bet zinai, negalejau nepadet auksciausio ivertinimo, nes... Nes apsakymiukas tikrai labai geras. Negaliu prikibti prie nieko... :) :///