Pažadai

Tada mes gyvenom prie jūros,
senam apleistam name.
Vėjas kedeno mums plaukus,
mes svaigom bangų ošime.

Nusileisdavo saulė į jūrą,
į jūrą, tyliais vakarais.
Rūkas apgaubdavo viską,
švytėdavo žvaigždės tiktai.

Tu pažadėjai man surinkt visas žvaigždes nuo dangaus,
ar surinksi?
Tu pažadėjai man nuskint gražiausią gėlę iš pievų,
ar nuskinsi?
Tu pažadėjai man būti šalia manęs,
ar būsi?
Tu pažadėjai man, kad saulė neužges, kol tu būsi šalia manęs.

Kai žiūrėjom mes,
į tas žvaigždes, norėjau ištarti - myliu.
Ir tyliai pažvelgus į dangų,
tariau tau: „būkim kartu”.

Tu pažadėjai man surinkt visas žvaigždes nuo dangaus,
ar surinksi?
Tu pažadėjai man nuskint gražiausią gėlę iš pievų,
ar nuskinsi?
Tu pažadėjai man būti šalia manęs,
ar būsi?
Tu pažadėjai man, kad saulė neužges, kol tu būsi šalia manęs.