Kaip aš viliojau ūkininkaitį... (tęsinys)

Atėjęs pasiimti knygos, Levukas šį kartą užsibuvo ilgiau. Pastebėjęs lentynėlėje languotą dėžutę, paklausė:
- Kas toje dėželėje?
- Ša... šamantai, ar kaip juos ten. Mokytojai išvažiuodami padovanojo. Maža būdama labai mėgau su tais arkliukais žaisti. Tokie man jie gražūs buvo, o dabar stovi niekam nereikalingi.
- Cha, cha, cha ... - net atsilošęs nusikvatojo Levukas, kai pradarė dėžutę. – Šachmatai... - toliau kvatojo jis. – Jei nori, išmokysiu tave žaisti.
  Tai buvo atradimas. Kai išmokau ėjimus, mes ne vieną vakarą prasėdėdavom iki vėlumos. Į vakaruškas užsukdavom tik retkarčiais.
  Per žiemą mes ne juokais susidraugavome. Anksčiau susitikdavom šeštadieniais ar sekmadieniais, o dabar jau ir viduryje savaitės. Vis atsiranda reikalas tai knygą atnešti, tai ją pasiimti. Draugės irgi retai besilankydavo. Ir suprantama, kada tik beateina, vis Levukas sėdi. O aš jų nė kiek nepasigendu.
  Jau ir miestelyje pasklido kalbos:
- Tai laimė mergiotei, toks vaikinas...
O ta bjauri senė nerimsta ir vis gieda:
- Neims jis jos, paminėsit mano žodį. Ne tokiai nabagei tarp ūkininkų spraustis...
  Artėjo Kalėdos. Levukas nepasirodė.  Nei Kalėdų vakarą, nei per Naujuosius metus aš jo nemačiau. Visiems šventės, o man galvosūkis. Nepanašu, kad būtų ko supykęs. Vakarą praleidom gražiai, išsiskyrėme draugiškai ir žadėtą eglutę radau padėtą prie durų.
  Savaitė po Kalėdų. Savaitė po Naujų metų ir tik sekmadienį sutikau jį išėjusi iš bažnyčios.
  - Nelinksmos pas mus namuose šitos šventės- kalbėjom eidami mokyklos link. – Mama pasiligojo- nenoriai pasakojo Levukas.
- Buvau atėjusi į  vakarą, o kai tu neatėjai, spėliojau, kas galėjo nutikti. Nė nepagalvojau, kad jus tokios bėdos užgriuvo. Duok Dieve, kad greičiau pasveiktų- nuoširdžiai palinkėjau aš, prisiminusi savo mamutę.
  Nors ir lėtai, tačiau laikas eina. Kaip atėjo Kalėdos, taip atėjo ir Velykos. Linksmai atšventę, mes su Levuku lyg ir išsiskyrėme. Po vėlyvų švenčių prasidėjo pirmieji laukų darbai ir jis lankėsi vis rečiau, tačiau tie reti susitikimai buvo itin mieli.
  Pavasaris buvo jau įsibėgėjęs ir artinosi didžiausia mūsų miestelio šventė- šv. Trejybės atlaidai. Tuščia ir nuobodi gatvė paprastomis dienomis dabar bangavo ir mirgėjo nuo gausybės gražiai pasipuošusių žmonių. Mes su draugėmis įsiliejome į tą srautą ir vaikštinėjome po miestelį. Mačiau ir tą senę spoksančią pro langą. Puikiai žinojau, ką ji vapa, tačiau šventinės nuotaikos ji man nesugadino. Buvo saulėta ir šilta, o pasipuošusi nauja suknele aš tiesiog nesiekiau kojomis žemės.
  Kai grįžau namo, mamos dar nebuvo. Vis laukiau Levuko. Nė nepamačiau, o dabar aiškiai išgirdau darant lauko duris.
  Pabeldė.
- Prašom- atsiliepiau ir pribėgusi atidariau. O, dangau...  Tarpduryje stovėjo Levukas, o kartu su juo ir Pranas.
                                                    (B. d)