vyriškėjant

įsminga juodas kardas žemiškon krūtinėn
ir jau nebekvėpuojam – naktį tai nebūtina,
nes būtinas tik miegas – nemiegantys užkimsta
ir krenkšti laiko saujon, tartum namų gegutės.

įkaltas lyg vinutė – mėnulis laiko dangų,
žiedėja sausos akys, lyg ten lietaus nebūtų.
šalia dangaus laikiklio žvaigždelės susirango –
užmiega apsvaigintos tamsaus nakties deguto.

o skersgatvio lopšy užmiega senos katės,
palikdamos mieste įtarų savo žvilgsnį,
ir gal šiek tiek gėdingos elgetos vienatvės,
kuri seniai ištirpdė gyvenimiškus tiltus.

išimk iš žemės kardą ir būki sau karalius –
nuraus skliaute aušra, sugrįš šviesos kareiviai.
nors žemė apverkta ašaromis spalio,
valtelės negamink, o pats bandyk praeiti...