Atleisk

Sukumpęs nuo metų naštos ekologas vairavo seną, jau į septintą dešimtį įkopusį motobilį, kurio perdirbtas variklis neteršė jau kadais nuodingu tapusio oro. Sumaniai valdoma mašina lėkė jau senai nebenaudojamu keliu, laviruodama tarp amžiams sustingusiomis, senovę menančiomis mašinomis. Pro šalį slinko didingi, dangų remiantys gelžbetonio konstrukcijos bokštai, su juose įsikūrusiais gyvenamaisiais kvartalais, pramoniniais rajonais, atliekų sąvartynais...
              Prie valdymo pulto įtaisytas senutėlis navigatorius žymėjo KaKl (Kauno - Klaipėdos) rajono pabaigą - prasidėjo pakrantės ruožas. Už lango niekas nepasikeitė, didingos konstrukcijos po senovei lydėjo žmogų, teturintį vienintelį tikslą…
Motobilis vis dar riedėjo metalo luistais padengtu keliu, o giliai apačioje, po milžiniško statinio - miesto pamatais, ramutėliai tyvuliavo vandenys, kažkada Baltijos jūra vadinami.
              Pagaliau senasis ekologas pasiekė miesto pakraštį. Sunkiai alsuodamas išlipo iš pusę amžiaus jam tarnavusios mašinos, kurį laiką prie jos pastovėjo, mintimis grįždamas į geriausius, drauge praleistus metus… Po kelių minučių žmogelis nusisuko, ir iš lėto, pasiramstydamas  metaline lazdele, nužingsniavo turėklų link, į kuriuos atsirėmęs ilgesingai stebėjo besileidžiančios saulės apšviestus, berods amžinai ramius vandenis.
                Pasigirdęs skardus klyktelėjimas privertė ekologą krūptelti ir atsigręžti. Už keliolikos metrų ant išlenkto, į sieną įtvirtinto vamzdžio tupėjo senas paukštis, vienintele sveika akimi žiūrėdamas į iš nuostabos sustingusį žmogų.
- …er ... erelis? - nelabai galėdamas patikėti tuo ką mato, sušnabždėjo senukas. - …iš kur? …čia? …senai jau…
              Erelis lėtai išskleidė sparnus ir tankiai plakdamas jais orą, bandė pakilti. Nesėkmingai.
Pro korozijos išėsto vamzdžio plyšius lėtai sunkėsi tamsi, lipni masė, įklampinusi turbūt jau paskutinį šiuose kraštuose paukštį.
              Skaudančia širdimi ekologas stebėjo nušiurusį, sužalotą erelį, kurio žvilgsnyje regis atsispindėjo skausmas, neviltis, susitaikymas…
- Atleisk, - lyg paukščiui, lyg dar kažkam sušnabždėjo žmogus. – atleisk…
Raukšlėtu skruostu nusirito ašara.
              Paskutiniai saulės spinduliai nyko, užleisdami vietą atslenkančiai tamsai. Sustingusio erelio akyje atsispindėjo tuščia, prieblandoje skęstanti krantinė. Aptrupėjusiu betonu lėtai riedėjo niekam nebereikalinga metalinė lazda.