Lietuviško roko ištakos. 1970 Kaunas. Feliksas Rotomskis

Smagu kalbėti apie 1970 metų kultūrinį gyvenimą. Ypač su žmogumi, kuris turi gerą atmintį.

Feliksas Rotomskis papasakojo apie stalių Francą, kuris prieš pusšimtį metų gamino Kaune boso gitaras. Tuomet tai buvo dideli pingai - 200 ar 300 litų. ir gitara net neprilygo bulgariškam „Orfejui“. Pamenate tokias smuiko formos bandūras. Feliksas džiaugėsi, nes bosinę gitarą tais laikais gauti buvo beveik neįmanoma.
Leščius Senamiestyje kolekcionavo LP diskus ir įrašinėjo roko mėgėjams muziką už pinigus. Alių Romanovą Feliksas taip pat prisimena. Alius nuomodavo garso aparatūrą roko grupėms, ir pats buvo tarsi garso operatorius. Jį visi požinojo. Kartą Aliui kažkokie veikėjai į stubirą suvarė peilį ir nuo to laiko jis sėdėdamas krėsle namie bizniavo įvairiais daiktais. Džinsais, plokštelėmis, visom firminėm šmutkėm, kurias į jo namus atveždavo didieji krepšininkai iš puikiųjų savo kelionių. Jo namuose buvo tarsi stebuklingų daiktų parduotuvė.

Arkadijus Vinokuras buvo Algio Rimaičio kaimynas. Arkaša gyveno Senamiestyje, jis buvo Kauno hipis numeris 1. Ne tai, kad „aš čia vaizduoju hipį“... jis pagal visą pasaulėžiūrą, apsirengimą ir pasaulėžiūrą buvo hipis numeris vienas. Džiza - Aleksandras Jegorovas, taip pat važiuodavo iš Kauno į hipių seišenus Latvijoje, Estijoje... ir jie pastoviai nukentėdavo nuo milicijos, saugumo.

Į šokius hipiai retai ateidavo, nes dėl aprangos ir džinsų jų neįleisdavo į studentų sales, kuriose grodavo geriausios Kauno roko grupės.

Prie durų stovėdavo draugovininkai su raudonais raiščiais. Jie tikrino studento pažymėjimus. Panas praleisdavo ir be pažymėjimų. Iki Kalantos susideginimo su džinsais į šokius įleisdavo. Ilgaplaukiai negalėjo studijuoti, nes Karinė katedra neleido auginti plaukų. KPI studentai negalėjo auginti ilgų plaukų. Arkašą muzikantai įsivesdavo, kaip savo draugą. Taigi, šokiuose salėje vienu metu tebūdavo geriausiu atveju keli ilgaplaukiai. Hipiai nelabai mėgo bendrus suėjimus, jie turėjo savo ratą, bendravo tarpusavyje, o po Kalantos įvykių viskas buvo užgniaužta. Kauno roko muzikai buvo suduotas toks smūgis, kad Kauno rokas, pasak Felikso, neatsigauna iki šiol.


Nemažai hipių glaudėsi prie pantomimos režisieriaus Modrio Tenisono, kuris mėgo psichodelinę muziką ir jo pantomimos spektakliai taip pat buvo ko gero pakankamai hipsteriški. Pantomima tapo gan madinga ir šiek tiek net per snobiška, Aleksoto 17 vidurinėje taip pat veikė pantomimos teatras ir tie mokiniai - mimai aktoriai vaikštinėjo užrietę nosis, vaizdavo didelius menininkus. Septynioliktoje tūlas Egis grodavo šokiuose Hendrixo kūrinius ir visiems mokėjo paaiškinti, kodėl rytietiškos improvizacijos yra „aukščiausio lygio“, o bitlų saldžios dainelės - ne tokie jau didūs kūriniai.

1971 metais realistinės pantomimos atstovas Kęstutis Adomaitis suorganizavo koncertinį turą į Estiją. Vyru, Viljandi, Piarnu, Talinas. Kai kur lietuvišką desantą -  roko grupes „Dainiai“ ir „Gintarėliai“ priėmė labai šiltai. Koncertuose ilgaplaukiai Estijos hipiai kaifavo nuo angliškų roko dainų. Piarnu į „Dainių“ saudčeką atėjo vietiniai ir paprašė pagroti. Estai sugrojo „Free“ dainą „All Right Now“. Jie buvo ilgais plaukais, labiau užsivedę nei lietuviai. Estas būgnininkas, kaip sako Feliksas, neturėdamas cow bello  per visą dainą daužė su metaliniu strypu per mikrofono stovą. Draivas buvo atominis ir kauniečiai nustebo.

Na, pamenu ir aš Taline jausdavausi lyg užsienyje, nes visur šmirinėjo hipiai su plaukais siekiančiais juosmenį. O pas mus tai buvo retenybė. Vienas kauno hipis, pravarde Birutė „emigravo“ sovietų laikais į Taliną. Norėdamas gyventi laisvesniame mieste, vedė estę.

Taline grojo tik „Gintarėliai“, nes Kęstas Adomaitis išsigando, jog lietuviai pasirodys estams per prastai. Feliksas solidžiasi pareškė, jog net „Gintarėliai“ nelabai sužavėjo estus. Aš atrėmiau, kad būtent iš esčių merginų sužinojau apie „gintarėlius“, kai grojua gitara Tomo aikštėje... kelios estės priėjo, užkalbino, pasiteiravo iš kur mes ir pagyrė:
- Virgis Švabas ... očen xorošo...

Po to mus nusivedė į savo sunkiojo roko grupės „Ornament“ koncertą. Estai tuo metu jau kvaito nuo „Black Sabbath“. Tačiau nepamenu, ar „ornament|“| tą savo pradinį metalą dainavo estiškai, ar angliškai. Nors skambėjo, suprantama kolosaliai ir mes su tokiu hipiu dailininku iš Šiaulių „netekome žado“.

Pasiteiravau Felikso apie aroganciją tarp to meto roko muzikantų. Feliksas sako, kad konkurencija KPI roko grupių tarpe buvo gan intensyvi. Patys arogantiškiausi - „Aitvarai“. Mat jie turėjo puikią aprangą, aukštus batus kaip trys muškietininkai, labai puikią garso aparatūrą. „Aitvarai“ laikė save geriausiais. Tačiau tokiomis nuodėmėmis pasižymi ne tik roko menininkai.

Vieną vasarą Feliksas su broliais Švabais ilsėjosi Palangoje ir jie patarė susitikti su Nioma Rutšteinu. Po to Feliksas su Jonu Juču įsijungė į roko grupę „Gėlės“. Nioma šiuo metu gyvena lyg tai Kalifornijoje. Jis ir sukūrė puikiąją dainą „Žydi gėlės laukuose“.

Apie laimę
Apie gėles
Apie džiagsmą ši daina
Nes tik meilė
Šiam pasauly
Teikia džiagsmą visada

Medicinos studentas, be galo talentingas muzikantas Vytas Žindžius sukūrė hitą „Ateis vėl vasara ateis“, bet  ko gero dėl šeimos metė roko muziką. Žindžius aranžuodavo liaudies dainas... kurias atlikdavo keturiais balsais... tokios „Gėlės“ gyvavo gal metus....

Statybos treste Jonas Jučas ir Feliksas Rotomskis sukūrė puikią grupę. Po to būsimą kultūros ministrą prie fortepijono pakeitė Liova Šnaideris, tad pirmąją šokių dalį niekas nešokdavo, jie grodavo džiazo kompozicijas. Virtuozas Liova galėdavo pasireikšti.

1973 metais oratoriją apie Dievą Kauno roko grupė „Nuogi ant slenksčio“ parengė Antano Stancevičiaus pastangomis. Trukmė - apie 20 minučių. Tuomet buvo madingos tokios daugiabalsės kompozicijos a la „Uriah Heep“
Halėje per saviveiklinę apžiūrą  „Gintarinė triūba“ šis kūrinys šokiravo komisiją, bet kompozitorius Giedrius Kuprevičius apgynė „Nuogus“, nes visuomet mokėjo advokatauti ir protingai argumentuoti gelsbtint nuo valdininkų roko menininkus.

Vytautas Vyskačka Statybos treste organizavo puikius poilsio vakarus. Tad „The Doors“ gerbėjui Algiui Rimaičiui už savo ilgaplaukių meną tekdavo ginčytis ir net pyktis su ponu Vyskočka, nes Vytautas nelabai mėgo Ozzio „Paranoid“ ir Morrisono  „Raiders on the Storm“...

Feliksas sutinka, jog Jaggeris ir kiti rokeriai didūs ąsmenybės, nors muzikai profai ne visi tuos hipsterius vertina...

Vytautas pasamdė imtynininkus tvarkdarius, tad visi jautėsi saugūs ir galėjo puikiai praleisti vakarus. Feliksas vedė 1975 metais, būtent tuomet, kai grojo Statybos treste. Visi gan rimtai draugaudavo, jokių hipiškų sekso orgijų, kaip užsienyje nevykdavo. Rotomskis muzikavo roko scenoje iki 1980. Pasak Felikso, Jonas Jučas ne tik gerai skambino, bet ir puikiai organizavo koncertinę veiklą.
Kaip tuomet jie kūrė roko muziką? Visi ieškodavo gerų tekstų ir tuomet bandydavo pritaikyti jiems muziką.

Bigbyto renesanso metu 1999 metais Feliksas Rotomskis su kolegomis iš „Nuogų“ bandė atgaivinti grupę, jie parepetavo kelis vakarus, tačiau vyrai nusprendė, jog groti įdomu, tačiau norint puikiai pamuzikuoti kelių repeticijų nepakanka, o daugiau laiko roko muzikai jie skirti kol kas negali.