Kur Tu, avele, dabar?

Ji buvo šiek tiek panaši į mūsų kaimo parduotuvėlės kasininkę. Turėjo mažutes atsikišusias auseles, kuriomis žvitriai karpydavo, kai kažin ko nesuprasdavo. Juodos akutės visuomet įkyriai įsistebeilydavo į ką nors ryškaus arba keisto. Jos vilna – balta lyg sniegas, ką tik nukritęs iš dangaus. O pati priminė tvirtą statinaitę su trumpomis kojytėmis. Visi piemenys sakydavo, kad tokios juokingos avelės niekur visame pasaulyje nerasi. Aš ją mylėjau. Mylėjau taip, kaip niekas kitas. Vos tik mano šeimininkai ją nusipirko, įsitikinau, kad ir gyvulys gali tapti Geriausiu draugu.
Kiekvieną dieną reikėjo ganyti avis. Visos jos man labai patiko, bet naujoji baltutė patraukė akį. Kai bėgdavome į ganyklą, avys tuoj pat išsilakstydavo, o naujoji ramiai vaikščiodavo paskui mane ir retkarčiais kramsnodavo žolytę.
Kartą, besiilsint pievoje, net nepastebėjau, kai ji šalia manęs atsigulė. Išgirdau tylų mekenimą, bet šis nė nepriminė avies balso. Tarsi artimas žmogus bandytų pamėgdžioti gyvulio skleidžiamus garsus. Mažoji lėtai prislinko prie manęs, padėjo galvą man ant pilvo ir ramiai alsavo. Nejaučiau jokio nepatogumo, pasidarė jauku ir šilta. Pajutau, kad šiam gyvulėliui patinku. Taip gulėdamos išbuvome porą valandų. Vėliau lėtai atsisėdau, nenorėdama avelės išgąsdinti, ir ėmiau pūsti skudučius. Ji pradėjo juokingai karpyti auselėmis ir greitai mirksėti. Turbūt šį garsą girdėjo pirmą kartą. Atėjus vakarui, suvariau visas avis atgal į tvartą, atnešiau joms šieno ir jau norėjau išeiti, tačiau užsimaniau apkabinti naująją gyventoją. Priėjau ir apglėbiau jos šiltą kaklą. Nebijojo ir laukė, kol ištarsiu „labanakt”.
Kiekvieną dieną susitikdavau su naująja drauge ir jos palydovėmis. Šokinėdavome per lankas ir skaičiuodavom debesis. Žaisdavom akių karą, kol avelė šokdavo ant manęs ir pradėdavo laižyti veidą savo šiurkščiu liežuviu. Ganydavome boružėles ir skindavome ramunes. Pindavau vainikus ir kabindavau jai ant kaklo. Bardavau avelę dėl to, kad su kiekviena diena vis storėjo. Pradėjau savo Draugę vadinti Balionėliu, nes tikrai tapo į jį panaši. Supratau, kad šis gyvūnas tapo manos sielos dalimi.
Tačiau vieną labai rausvą rytą sužinojau, kad ji pabėgo. Viskas tarsi sugriuvo, pagrobė tai, ką branginau, bet stengiausi stipriai nereaguoti. Neišėjo. Gal, pamačiusi galimybę pabėgti, ji prisiminė mano pasakotas pasakas apie laimės išėjusius ieškoti vaikus? O gal pamatė kažką itin įdomaus...
Tą paskutinį rytą įlipau į lankoje stovintį ąžuolą ir skaudančia širdimi surikau:
- Kur Tu, avele, dabar?!


Gabija Vosyliūtė